prozopogrãfija (gr. prosōpon – žmogus, asmuo + graphō – rašau), istorijos tyrimų metodas, dažniausiai taikomas nedidelės visuomeninės grupės tyrimams ribotu laikotarpiu, remiantis pirminiais istorijos šaltiniais. Kartais laikomas istorijos pagalbiniu mokslu. Paprastai naudojamas siekiant parengti kuo nors išsiskiriančios asmenų grupės kolektyvinę biografiją. Ypač dažnai prozopografija naudojama tiriant visuomenėje didelę įtaką turinčių grupių – politinio, religinio, kultūros ir kitų sričių elito – sudėtį, kaitą, jų sprendimų priėmimo būdus ir kita. Rečiau pasitaiko bandymų prozopografiją panaudoti platesnėms visuomenės grupėms tirti (pvz., Senovės Romos raitelių luomui, 18 a. Anglijos džentriams, Prūsijos junkeriams ir kitoms), kai asmenų aprašymai pateikiami kaip statistiniai rodikliai, kurie leidžia kurti socialinius modelius, atliepiančius M. Weberio idealiuosius tipus (idealiųjų tipų teorija; tokia strategija šiuolaikiniame moksle dažnai vadinama sociografija).
Prozopografiniai tyrimai gali būti taikomi bet kuriai istorinei epochai, t. p. ir šiuolaikinės visuomenės gyvenimui tirti. Metodo taikymą iš esmės riboja tik išlikusių duomenų apie tiriamos grupės atstovus kiekis. Šį metodą taikantis istorikas visada orientuojasi į pirminius šaltinius, o tyrimų istoriografija ir žinynai (herbynai, biografiniai ar enciklopediniai žodynai) vaidina pagalbinį vaidmenį, padeda orientuotis atrenkant konkrečius atvejus, bet nelemia išvadų.
Prozopografinis metodas yra tipiškai indukcinis: sukaupiami konkretūs duomenys, jie rūšiuojami ir apdorojami. Taikomas duomenų atrankos metodas yra labai griežtas tiek tiriamojo objekto turinio, tiek chronologinių ribų atžvilgiu. Tiriama asmenų grupė turi būti integrali, sudaryti tam tikrą istorijoje veikusį vienetą, pvz., tai gali būti miesto taryba, valstybės kanceliarija, universiteto profesūra, miestelio gaisrininkų komanda ir panašiai. Ji neturi būti nei per daug gausi, nei per maža, nes pirmuoju atveju kyla duomenų apdorojimo, o antruoju – grupės reikšmingumo problema. Nėra griežtai ribojamas tiriamų asmenų skaičius, bet dažniausiai rekomenduojama neperžengti minimalios poros dešimčių ir maksimalios dviejų trijų šimtų asmenų ribos. Chronologiniu atžvilgiu rekomenduojama apsiriboti 30–50 m. laikotarpiu, kuris leistų matyti asmenų grupės kaitą per vieną kartą. Rekomendacijos ir šiuo atveju nėra griežtos, nes chronologiją lemia natūraliai susiklostę tiriamų objektų istorinės raidos etapai.
Grupę sudarantys asmenys aprašomi pildant klausimyną. Jis gali skirtis priklausomai nuo tyrimo tikslo, bet beveik visada apima kelias klausimų grupes: 1) asmuo ir jo šeima (vardas, pavardė, gyvenimo metai, gimimo vieta, tėvai, broliai /seserys, sutuoktiniai, vaikai, išsilavinimas ir panašiai), 2) karjera (pareigybės ir laipsniai, darbo patirtis ir kita), 3) turtas (nuosavybė, pajamos, kreditai ir kita), 4) kultūrinė pozicija (religija, mecenatystė, pomėgiai ir panašiai).
Kuo tyrimo objektas platesnis, tuo labiau tyrėjo darbas priklauso nuo techninių priemonių (kompiuterinių programų), naudojamų tiek rūšiuojant medžiagą, tiek gaunant rezultatus. Šiuo atveju kyla prozopografinio tyrimo rezultatų pateikimo skaitytojui problema. Techninės priemonės tiriamos grupės kolektyvinį portretą leidžia pateikti kiekybine išraiška – proporcijomis, procentais, diagramomis, tačiau skaitytojui nespecialistui tai gali būti nepriimtina. Šią, istorijos, rašomos istorikams, problemą pastebėjo jau Lawrencas Stone’as, bene pirmasis iš 20 a. istorikų prozopografiniams tyrimams panaudojęs kompiuterį ir siūlęs istorikams daugiau dėmesio skirti tyrimui kaip pasakojimui (naratyvui). Kita svarbi prozopografinių tyrimų problema kyla dėl klausimo, ką daryti su sukaupta klausimynų medžiaga, t. y. ar ją reikia skelbti. Lawrencas Stone’as buvo linkęs jos neviešinti, todėl jam buvo prikišama, kad esą skaitytojai negalės patikrinti jo pateiktų duomenų. Knygos prieduose pateikiama klausimynų medžiaga didintų leidinio apimtį, be to, priedai eilinių skaitytojų paprastai nedomina.
L. Stone ir J. C. Fawtier Stone knygos An Open Elite? England 1540–1880 viršelis (1984)
Istorija
Prozopografija Europos šalių istoriografijose turi gilias tradicijas, jai būdinga dinamiška raida. Prozopografijos terminą vienas pirmųjų 1573 pavartojo prancūzų bibliografas Antoine’as du Verdier (1544–1600), bet jo nesiejo su istorijos tyrimais. 19 a. pabaigoje prozopografijos vystymąsi paskatino Senovės Romos, istorinės biografijos, genealogijos studijos, 20 a. viduryje – elito, religinių grupių, institucijų, sociografijos tyrinėjimai. Nuo 20–21 a. sandūros vis labiau ryškėja prozopografijos sąsajos su istorinės tinklaveikos tyrimais.
Lietuvoje
Nuo 21 a. pradžios prozopografijos metodas plačiai naudojamas ir Lietuvos istorijos tyrimuose, pvz., R. Petrausko (Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a.: sudėtis, struktūra, valdžia 2003), A. Ragausko (Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1666–1702) 2002), E. Saviščevo (Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 m. 2010), Viliaus Ivanausko (Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje. Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988) 2011) darbuose.
1141