prožvaigždės modelis: 1 – branduolys, 2 – branduolį gaubiantis dujų ir dulkių diskas, 3 – tamsus dujų ir dulkių apvalkalas, 4 – poliniai dujų srūviai; rodyklėmis parodytos medžiagos judėjimo kryptys
próžvaigždė, besiformuojanti žvaigždė, kurios branduolys akumuliuoja medžiagą iš išorinio apvalkalo ir kurios pagrindinis energijos šaltinis yra į jos branduolį krintančios medžiagos potencinė gravitacinė energija. Skiriamos šios prožvaigždės dalys: branduolys 1, iš kurio polių sklinda dujų srūviai 4, branduolį gaubiantis dujų ir dulkių diskas 2 ir išorinis apvalkalas 3. Išorinio apvalkalo matmenys gali siekti 104–105 au (astronominių vienetų). Prožvaigždės branduolio stebėti neįmanoma, nes jo skleidžiamą spinduliuotę sugeria ir išsklaido storas išorinis dujų ir dulkių apvalkalas. Jis skleidžia spinduliuotę ilgabangiame infraraudonojo spektro ruože ir jį galima stebėti šiuolaikiniais infraraudonaisiais arba submilimetriniais teleskopais. Prožvaigždės evoliucijos stadijoje branduolio – embrioninės žvaigždės – masė didėja vykstant medžiagos akrecijai iš dujų ir dulkių disko, kurio medžiagos išteklius papildo dujos ir dulkės, krintančios į jį iš išorinio apvalkalo. Evoliucijos pradžioje prožvaigždės branduolio masė būna kur kas mažesnė už ją gaubiančio apvalkalo masę, o jos pabaigoje branduolys jau būna akumuliavęs didesnę apvalkalo ir disko dujų ir dulkių masės dalį ir padidėjęs iki tam tikros masės žvaigždės.
Vykstant akrecijai iš prožvaigždės polių ima sklisti dujų srūviai – prožvaigždė netenka dalies akumuliuojamos masės. Akumuliuojantis medžiagą branduolys iš lėto traukiasi ir kaista, nes didėja jo vidinė energija, kurią papildo branduolio besitraukiančių sluoksnių ir iš disko į branduolį krintančios medžiagos išlaisvinama potencinė gravitacinė energija. Dėl to branduolio gelmėse temperatūra ilgainiui padidėja nuo kelių dešimčių iki kelių milijonų kelvinų. Kai temperatūra prožvaigždės branduolio centre pasiekia apie milijoną kelvinų, joje prasideda deuterio degimo termobranduolinė reakcija. Medžiagos akrecijai į branduolį toliau tęsiantis ir temperatūrai prožvaigždės centre pasiekus apie dešimt milijonų kelvinų branduolyje prasideda pagrindinis vandenilio degimo termobranduolinių reakcijų ciklas. Prožvaigždės evoliucijos stadija baigiasi, kai nebevyksta akrecija ir išsisklaido ją gaubiantis apvalkalas. Tuomet ją galima stebėti visame optiniame spektro ruože. Iš disko liekanų gali pradėti formuotis planetos. Jei prožvaigždės masė yra mažesnė maždaug už 6 Saulės mases, ji tampa ikipagrindinės sekos žvaigžde, kurioje dar neprasidėjo termobranduolinės vandenilio degimo reakcijos (pvz., Herbigo Ae/Be ir Tauro T žvaigždės). Didesnės masės prožvaigždėse šios reakcijos prasideda dar tebevykstant medžiagos akrecijai ir jos iš karto tampa pagrindinės sekos žvaigždėmis. Palyginti su žvaigždės evoliucija pagrindinėje sekoje prožvaigždės evoliucija yra labai dinamiška ir trumpalaikė (tesudaro tik apie 0,01 % jos gyvavimo trukmės pagrindinėje sekoje). Prožvaigždės susidaro tarpžvaigždinių molekulinių debesų didesnio tankio santalkose.
3018