prsai, sénprūsiai, vakarų baltai, kalbėję prūsų kalba. Gyveno Baltijos regiono pietrytinėje ir vakarinėje dalyje. 13 a. žemės pietvakariuose siekė Vyslos žemupį (prūsų gyventa ir kairiajame krante), pietuose ir pietryčiuose – Vyslos žemupio ir Narevo (Nauros) dešiniųjų intakų aukštupius, rytuose – Deimenos (Priegliaus dešiniojo intako) ir dabartinės Mozūrijos (čia gyveno prūsų gentys) ežeryno liniją, vakaruose – Aismares ir Baltiją.
Prūsai 1–9 a. istorijos šaltiniuose vadinami daugiausia aisčiais. 9 a. anglosaksų jūrininko keliautojo Wulfstano minimas aisčių kraštas (Eastland) yra Prūsa, kurios gyvenvietės Drūsuo (Trusas; į pietus nuo dabartinio Elbingo) apylinkėse jis lankėsi. Etnonimas prūsai (Bruzi) pirmą kartą paminėtas 9 a. anoniminio autoriaus, bavarų geografo, kūrinyje Šiaurės Dunojaus krašto miestų ir sričių aprašymas (Descriptio civitatum ad septentrionalem plagam Danubii), etnonimas Bruteri – 9 a. Miuncheno kodekso sąraše Įvairių provincijų ir miestų sąrašai (Nomina diversarum provinciarum et urbium), B[u]rus – 10 a. Ispanijos žydo Ibrahimo Ibn Jakubo, Pruzzi – 11 a. Bremeno kanauninko Adomo Brėmeniečio kronikoje Hamburgo vyskupų istorija (Gesta Hammaburgensis Ecclesiae pontificum; parašyta apie 1075). Šis prūsus tapatino su sembais. Kiti prūsų vardai: Prussi, Pruthenus, Borussi, vokiškai Pruzzen, Prussen. Prūsų vardas Europoje plačiau paplito 997 Prūsoje (Drūsens apylinkėse) nužudžius pirmąjį misionierių prūsų krikštytoją – vyskupą Adalbertą (Vaitiekų), 1009 – Prūsos ir Lietuvos (jotvingių žemėje) pasienyje vyskupą Brunoną (Bonifacą).
baltai 2–3 a.
Rusų kalbininko O. Trubačiovo teigimu, etnonimas prūsai sietinas su fryzų, apsigyvenusių Semboje, vardu – gerai ginkluotas raitelis. Kai kurie lietuvių kalbininkai ir istorikai mano, kad prūsų etnonimas kilęs iš upėvardžio Prūsa (į pietus nuo Karaliaučiaus, ties Brandenburgo pilimi įteka į Aismares) arba susijęs su lietuvišku žodžiu prusti.
3–2 a. pr. Kr. molinės ornamentuotos urnos Kranto (Semba) pilkapiuose
Prūsais kryžiuočiai ėmė vadinti visas užkariautas vakarų baltų gentis, o šalį – Prūsija. Prūsų seniausiais protėviais laikomi baltiškosios archeologinės Pamarių kultūros gyventojai. Bronzos amžiuje (antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia–6 a. pr. Kr.) ir ypač ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. pradžia) iš baltų išsiskyrė vakarų baltai – tiesioginiai prūsų protėviai. Jiems būdingi laidojimo paminklai pilkapiai su akmenų vainikais ir sankrovomis, akmenų statiniais pačiame sampile. Pilkapių kultūrai suklestėti svarbią reikšmę turėjo gintaro prekybos keliai nuo Viduržemio jūros per Sembą ir toliau į šiaurę per skalvių ir kuršių žemes iki vikingų Skandinavijos. Pilkapių kultūra 8–6 a. pr. Kr. paplito visose prūsų žemėse; išsiskyrė sembų‑notangų ir galindų‑bartų grupės.
Pilkapius pakeitė kapinynai. Tai siejama su gotų įsikūrimu prie Vyslos žemupio. Iš pirmųjų amžių po Kristaus išliko didelių plokštinių kapinynų (vadinamoji Mozūrijos‑Varmės grupė) su gausiomis įkapėmis: daug žalvarinių, sidabrinių papuošalų, geležinių įrankių, ginklų, kapų su žirgais ir apranga. Iki pirmo tūkstantmečio vidurio susidarė vakarų baltų kultūros grupės, formavosi prūsų gentys bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai (kai kurie tyrinėtojai, ypač vokiečių, t. p. neoprūsai to laikotarpio prūsams priskiria ir dar nesulietuvėjusius nadruvius su skalviais; kai kas netgi prūsams artimus sūduvius). Prūsai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, žvejyba, prekiavo su Roma ir jos provincijomis, ypač Panonija (gintaru), su lietuvių ir slavų gentimis, su vikingais, Naugardu (jame apsigyveno su vikingo dano Riuriko kariauna atvykusių prūsų sembų; mieste buvo Prūsų gatvė). Prūsų svarbiausi prekybiniai centrai buvo Drūsuo ir didelė vikingų kolonija (prekybinis centras) Viskiautai‑Kaupas (Viskiautų pilkapynas) prie Labguvos, Kuršių marių pietiniame krante, Semboje.
baltai 6–7 a.
Irzekapinio kapinyno (kapas Nr. 16) Semboje 11 a. vidurio kario ir žirgo įkapės. Viršutinis sluoksnis: 1–4 – keramikos dirbiniai, 5 – kibiro rankena, 6 – svarstyklių svarelis, 7 – apvali kuršiško tipo segė, 8 – svarstyklių fragmentai, 9 – ornamentuotas kirvis, 10 – peilis, 11 – kalavijas, 12 – kalavijo perpetės kabučiai, 13 – žalvariniai apkalai, 14 – kniedės, 15 – geležinė plokštelė, inkrustuota sidabru (vėliavos apkalas), 16 – ietigalis. Apatinis sluoksnis: 17 – geležinis apkalas, 18, 20 – pentinai, 19 – kalavijo makštų apkalas, 21 – balnakilpė, 22 – skambaliukas
Pirmo tūkstantmečio pabaigoje klostėsi prūsų diduomenės sluoksnis, prūsų tautybė. Dėl gretimų šalių kariaunų nuolatinių puldinėjimų, nuo 13 a. karų prūsai nespėjo įkurti valstybės, liko karinės demokratijos stadijoje, feodaliniai santykiai buvo tik užsimezgę. Prūsų žemės Barta, Galinda, Kulmo žemė, Liubava, Notanga, Pagudė, Pamedė, Sasna, Semba, Varmė) sudarė Prūsų žemių konfederaciją, kuri buvo labiau karinio pobūdžio, veiksmingiau gyvavusi per Didįjį prūsų sukilimą. Visuomenės svarbiausius klausimus sprendė kiekvienos žemės vyrų susirinkimas – vaida. Įtakingiausi joje buvo kilmingieji didžiūnai – genčių vadai ir jų palikuoniai, sudarantys pradėjusį klostytis diduomenės sluoksnį; nuo 13 a. kilmingieji vadinami vitingais (rikiais), kurių daugiausia buvo turtingiausioje ir tankiausiai gyvenamoje Semboje. Dauguma prūsų iki 13 a. pabaigos buvo laisvieji bendruomenininkai. Prūsų, ypač sembų, palyginti su kitomis baltų gentimis, buvo labiau išplėtota materialioji kultūra, Europoje ypač išsiskyrė turtingųjų papuošalų įvairove, turėjo gerai ginkluotą stiprią kariauną. Gynybai prūsai ant piliakalnių statėsi medines pilis. Prūsų senoji religija iš esmės nesiskyrė nuo kitų baltų religijos.
Nuo 9 a. prūsų gentis pradėjo puldinėti vikingai (vadinami ir normanais) iš Skandinavijos (normanų antpuoliai į baltų kraštus) – švedai ir ypač danai (10 a. jų kolonijų buvo Semboje). Spėjama, kad vikingo (variago) Riuriko kariaunoje, 9 a. per Sembą atsikėlusioje į senrusių žemes, buvo ir prūsų karių, jie dalyvavo kuriant Rusios valstybę. Nuo 10 a. pabaigos į prūsų pietines žemes veržėsi lenkų kunigaikščių kariaunos, vėliau – Lenkijos valstybės kariuomenė. Misionierių Adalberto ir Brunono žūtys ilgam sustabdė prūsų krikšto misijas, bet nenutrūko lenkų kariaunų žygiai užkariauti Prūsą: įvyko 1018, 1046, 1061, 1071, 1108, 1110–11, 1115, 1147, 1161, 1166, 1192. Galinda virto dykra. Vis dėlto prūsai liko nepriklausomi, o 1161 smarkiai sumušė didelę lenkų kariuomenę. Karo žygius į prūsų pietrytines žemes rengė ir Kijevo Rusios kunigaikščiai (983, 1038, 1112, 1113, 1196), o 1147 prūsai atrėmė bendrą senrusių ir lenkų puolimą.
baltai 11–12 a.
Per kovas labai sumažėjo prūsų pietinėse žemėse – Kulme, Liubavoje, Sasnoje, o Galindoje jų mažai liko. 13 a. pradžioje karinę iniciatyvą jau turėjo prūsai; nuo puolimų gynėsi feodalinio susiskaldymo susilpninta Lenkija. Prūsų laivai plaukiojo Baltija, pasiekdavo Daniją, Gotlandą, Naugardą. Prūsų karių tarnavo Kijevo Rusios kunigaikščių draugovėse (kariaunose).
Nuo 13 a. pradžios popiežiai vienuoliams cistersams suteikė misijų Prūsoje koncesiją. 1215 popiežius Inocentas III misionierių Kristijoną paskyrė prūsų žemių vyskupu, o 1217 popiežius Honorijus III paskelbė prūsams kryžiaus karą (kryžiaus karai Baltijos regione). Lenkams nepajėgiant prūsų užkariauti, o Kristijonui neturint kariuomenės, 1226 Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštis Konradas I Mazovietis kovai su jais pasikvietė Vokiečių ordiną. 1230 įkurdino jį Vyslos žemupio kairiajame krante. Lenkų misijinę ir kolonizacinę politiką pakeitė vokiškoji. Prasidėjo naujas agresijos prieš prūsus etapas. 1231–74 vyko žiaurus prūsų–kryžiuočių karas. Prūsai atkakliai priešinosi: prieš Vokiečių ordino valdžią buvo sukilę per Pirmąjį prūsų sukilimą (1242–49), per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74), kitus sukilimus (prūsų ir lietuvininkų sukilimai). Tik ką susikūrusi vidaus kovų apimta Lietuvos valstybė ne visada pajėgė padėti prūsams; aršiau su Vokiečių ordinu kariavo artimi jų giminaičiai kaimynai jotvingiai. Karaliaus Mindaugo politinėje įtakos sferoje buvo Skalva, Nadruva ir Sūduva. Prūsai stiprino savo pilis, bet sugriautų vietoje Vokiečių ordino statė tvirtas dideles mūrines pilis. Kryžiuočiai, remiami Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkų, 13 a. pabaigoje prūsus užkariavo. Jų žemes kolonizavo vokiečiai, Prūsijos pietinę ir pietrytinę dalį – ir lenkai. Prūsoje susikūrė vokiška teokratinė Vokiečių ordino valstybė Prūsija. Per kovas daugybė prūsų žuvo, daug bėgo į Prūsijoje susidariusią ir daugiausia lenkų (mozūrų) vėliau apgyventą sritį Mozūriją ir ypač į Lietuvą (pietinėje dalyje susidarė gausi jų bendruomenė). Pasilikusieji savo krašte buvo tremiami į kitas savo gentainių žemes. 1413 derybose su Vokiečių ordino aukščiausiais pareigūnais Lietuvos didydis kunigaikštis Vytautas pareiškė, kad prūsai, Prūsa esanti jo tėvų palikimas ir to krašto reikalauja iki Osos upės prie Vyslos žemupio. Dalis šiaurinių prūsų (bartų, notangų, sembų, netgi varmių) vėliau sulietuvėjo ir su anksčiau, iki 16 a., sulietuvėjusiais skalviais, nadruviais, vakariniais sūduviais ir pietiniais kuršiais sudarė Mažosios Lietuvos lietuvių etnokultūrinę ir etnoteritorinę grupę (lietuvininkai).
R. Grunenbergo skaičiavimais, iš apie 200 000 prūsų 13 a. žuvo apie 60 000, Vokiečių ordinas į Prūsą perkėlė apie 130 000 vokiečių kolonistų. Kartu su sūduviais, nadruviais, skalviais ir kuršiais 13 a. krašte gyveno daugiau kaip 170 000 baltų. Iki 14 a. vidurio Prūsoje (be minėtų 4 genčių – ne prūsų) galėjo gyventi iki 270 000 žmonių. Per 1351 maro epidemiją mirė, manoma, iki 20 000 gyventojų. 14 a. pabaigoje Vokiečių ordino valstybėje iš apie 250 000 gyventojų apie 130 000 buvo prūsai. Istoriko H. Łowmiańskio skaičiavimais, 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje prūsai sudarė apie 1/2 Prūsijos gyventojų; 1400 jų buvo apie 108 000 (apie 21 600 šeimų; neįskaičiuojami vokiečių kaimuose gyvenantys prūsai), o kiti – vokiečiai ir už juos kur kas mažiau lenkų kolonistų.
bartės papuošalai iš 13–15 a. kapinyno Bartoje
Iki 16 a. pabaigos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Prūsijos kunigaikštystę, daugiausia į Mažąją Lietuvą, grįžo apie 5000 Vokiečių ordino laikotarpiu ten pabėgusių arba karo belaisvių sulietuvėjusių prūsų palikuonių.
Prūsai buvo politiškai pavergti ir diskriminuojami. Riterių (bajorų) teisės buvo pripažintos tik nedaugeliui prūsų kilmingųjų, kurie neprisidėjo prie prūsų sukilimų, tarnavo kryžiuočiams, t. p. jų palikuoniams (daugiausia sembų vitingams). Apie 1/4 prūsų Vokiečių ordino valstybėje buvo vadinami laisvaisiais.
Ištikimi Ordino valdžiai prūsai didžiūnai gaudavo žemės sklypų – laukų su pavaldiniais gentainiais prūsais. Savo ūkius jie valdė pagal prūsų teisę (didžiąją teisę), buvo atleisti nuo baudžiavos darbų, bet privalėjo atlikti neribotą karo tarnybą, dalyvauti Vokiečių ordino žygiuose į Lietuvą ir kitur. Prūsų didžiūnai greičiau nei socialiai pavergti prūsai suvokietėjo. Dauguma prūsų virto mažažemiais valstiečiais baudžiauninkais. Jiems buvo draudžiama verstis amatais, gyventi miestuose (1400 prūsai sudarė tik apie 10 % miestiečių, nuo 15 a. antros pusės jų daugėjo) ir vokiškuose kaimuose. Dėl nuolatinių Vokiečių ordino karų, socialinės ir tautinės priespaudos prūsų bendruomenė nyko. Po Lenkijos ir Ordino Trylikamečio karo (1454–66) sumažėjus karo tarnybos reikšmei baudžiauninkais imta versti ir laisvuosius prūsus. Po 1525–28 prūsų ir lietuvininkų sukilimo prieš vokiečių feodalus baudžiava dar pasunkėjo. Spartėjo ne tik prūsų germanizacija, bet Karališkojoje Prūsijoje, Mozūrijoje – ir polonizacija. Katalikybė, kurią prievarta diegė Vokiečių ordino dvasininkai, prūsams liko svetima, iki 16 a. jie išlaikė daug senosios religijos ir kultūros paveldo.
prūsų pagrindinė šventvietė Romuva (raižinys iš Ch. Hartknocho Senoji ir naujoji Prūsija, arba dvi Prūsijos istorijos dalys, 1684; Mikołajaus Koperniko universiteto biblioteka)
prūsai valstiečiai (raižinys iš Ch. Hartknocho Senoji ir naujoji Prūsija, arba dvi Prūsijos istorijos dalys, 1684; Mikołajaus Koperniko universiteto biblioteka)
1525 žlugus Ordinui, Prūsijos gyventojai jau nekariavo, bet prūsų tautinė ir socialinė bei ekonominė padėtis negerėjo. Protestantiškoje Prūsijos kunigaikštystėje (1525–1701) tarp prūsų buvo platinama liuteronybė; ji spartino prūsų vokietėjimą (bendra religija su vokiečiais), kartu susidarė, nors ir pavėluotai, sąlygos prūsų raštijai atsirasti ir plėtotis. Kad prūsiškai nemokantys kunigai vokiečiai galėtų lengviau skleisti protestantizmą, jiems 16 a. viduryje buvo išspausdinta Katekizmo trys vertimai į prūsų kalbą. Vietinių gyventojų kultūros, daugiausia tikėjimo, poreikiais rūpinosi pats kunigaikštystės valdovas Albrechtas Brandenburgietis. 17 a. nustota sakyti pamokslus prūsų kalba su vertėjais: manoma, dauguma prūsų pakankamai suprato vokiškai. Prūsijos pietinėse ir pietrytinėse prūsų žemėse spartesnio vokietėjimo viena priežasčių – lenkų kolonizacija jų žemėse, ypač 15–16 a. (po Trylikamečio karo).
Prūsai, nenorėdami lenkų bajorų dvaruose eiti baudžiavą (lažas), užsirašydavo vokiečiais ir bėgo į miestus, kur greičiau asimiliuodavosi. Ilgiausiai išsilaikė Semboje: čia mažiau vyko kovų, dėl Lietuvos puldinėjimų vokiečių kolonistų ėmė keltis tik nuo 15 a.; bajorų privačių valdų steigėsi vėliau; sembai buvo gausiausia ir kovingiausia gentis; jie ribojosi su nadruviais, daug sembų virto lietuvininkais. Daug prūsų, kaip ir lietuvininkų, mirė per 1709–11 didįjį marą ir badą. Paskutiniai prūsai, mokėję gimtąją kalbą, buvo sembai; manoma, išmirė 18 a. viduryje.
P: Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985; Vygandas Marburgietis Naujoji Prūsijos kronika Vilnius 1999. L: J. Matusas Senovės prūsų žemės nukariavimas Kaunas 1940; P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948; M. Anysas Senprūsių laisvės kovos Chicago 1968; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva Vilnius 1989; O. Šneidereitas Prūsai Vilnius 1989; V. Mažiulis Prūsai ir kiti vakarų baltai / Prūsijos kultūra Vilnius 1994; A. Matulevičius Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje / Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; V. Kulakovas, V. Šimėnas Užmirštieji prūsai Vilnius 1999; A. Kotzebue Preußens ältere Geschichte 4 Bde. Rīga 1808; J. Voigt Geschichte Preussens 3 Bde. Königsberg 1827–28; A. Ewald Die Eroberung Preussens durch die Deutschen 4 Bde. Halle 1872–86; A. Bezzenberger Die litauisch‑preussische Grenze / Altpreussische Monatsschrift 19 Bd. Königsberg 1882; E. Maschke Der deutsche Orden und die Preussen Berlin 1928; P. Kušner Ėtničeskie territorii i ėtničeskie granicy Moskva 1951; J. Powierski Stosunki polsko‑pruskie do 1230 r. Toruń 1968; L. Kilian Zur Herkunft und Sprache Prußen Bonn 1980; K. Wiliński Walki polsko‑pruskie w X–XIII w. Łodz 1984; V. Kulakov Prussy (V–XIII vv.) Moskva 1994, Istorija Prussii do 1283 goda Moskva 2003; Ł. Okulicz‑Kozaryn Dzieje Prussów Wrocław 1997; G. Białuński Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich Olsztyn 1999; R. Grunenberg Die Geschichte der Prußen und Lexikon Berlin 2004.
1777
983
415