Prsijos Evangèlikų Bažnýčia (Evangelische Kirche in Preussen), 1817–1945 Prūsijoje veikusi jungtinė evangelikų liuteronų ir reformatų Bažnyčia. Reformai nepritarusiems liuteronams įkūrus savarankišką Evangelikų Liuteronų (senliuteronių) Bažnyčią, Prūsijos Evangelikų Bažnyčia nuo 1845 tapo Evangelikų krašto Bažnyčia Prūsijoje (Evangelische Landeskirche in Preussen), nuo 1875 Prūsijos Evangelikų Bažnyčia vadinama Senosios Prūsijos provincijų evangelikų krašto Bažnyčia (Evangelische Landeskirche der älteren Provinzen Preussens), nuo 1922 – Unijinė senosios Prūsijos evangelikų Bažnyčia (Evangelische Kirche der altpreussischen Union). Liuteronų ir Reformatų Bažnyčios buvo sujungtos unijos principu, turėjo bendrą administraciją, nuo 1822 vadovavosi bendra Agenda. 1845–1919 buvo valstybinė Prūsijos (nuo 1871 Vokietijos) Bažnyčia. Suskirstyta į 9 bažnytines provincijas: Rytų Prūsijos, Vakarų Prūsijos, Brandenburgo (su Berlynu), Pomeranijos, Poznanės, Reino, Vestfalijos, Saksonijos, Silezijos. 1866 padidėjus Prūsijos teritorijai bažnytinė unija nesiplėtė. Prūsijos Evangelikų Bažnyčios provincijųjų aukščiausioji valdymo institucija – konsistorija ir generalinis superintendentas, nuo 1846 šaukiamas Generalinis sinodas, 1850 Berlyne įkurta Aukščiausioji evangelikų bažnytinė taryba (Evangelischer Oberkirchenrat). Centrinė būstinė Berlyne (nuo 1846).
Prielaidas bažnytinei unijai sukurti sudarė pietizmo, kuris buvo labiau tolerantiškas kitų konfesijų atžvilgiu nei ortodoksinė liuteronybė, ir racionalizmą idealizavusios Šviečiamojo amžiaus idėjos. Prūsijos Evangelikų Bažnyčia įkurta Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III (jis buvo ir visų Prūsijoje esančių protestantiškųjų Bažnyčių aukščiausiasis vyskupas – summus episcopus) ir evangelikų teologo F. D. E. Schleiermacherio iniciatyva. 1817 liuteronų ir reformatų Bažnyčių reikalais rūpintis buvo įsteigta nauja Dvasinių, mokymo ir medicinos reikalų ministerija. 1817 09 27 paskelbta Frydricho Vilhelmo III deklaracija, kviečianti Bažnyčias savanoriškai jungtis į Prūsijos Evangelikų Bažnyčią, nenorintiems unijai pritarti kunigams buvo leidžiami dekretai, taikomos baudžiamosios ir admin. priemonės. Pirmąja unijine Bažnyčia tapo Potsdamo įgulos bažnyčia. 1821 bažnytinei unijai buvo suteiktas Prūsijos Evangelikų Bažnyčios pavadinimas. 1919 Weimaro konstitucija Bažnyčią atskyrė nuo valstybės. Po I pasaulinio karo dalis Prūsijos Evangelikų Bažnyčios parapijų atsidūrė kitoms valstybėms priskirtose teritorijose: Poznanės provincijos didesnė dalis, Vakarų Prūsijos ir Aukštutinės Silezijos provincijos tapo Lenkijos valstybės, Klaipėdos kraštas (Rytų Prūsijos provincijos dalis) – Lietuvos dalimi, bet juridiškai liko pavaldžios Vokietijos Aukščiausiajai evangelikų Bažnyčių tarybai iki 1944.
Nuo 1933 įtaką Prūsijos Evangelikų Bažnyčiai stengėsi daryti dominuojanti pronacistinė Vokietijos protestantų srovė – Vokietijos krikščionys (Deutsche Christen); jų ideologijai nepritarianti Bažnyčios dalis nuo Prūsijos Evangelikų Bažnyčios atsiskyrė ir pasivadino Išpažįstančiąja Bažnyčia (Bekennende Kirche).
Po II pasaulinio karo (1945) išnyko 3 bažnytinės provincijos – Poznanės, Rytų ir Vakarų Prūsijos. Dalis Brandenburgo ir Pomeranijos provincijų atiteko Lenkijai. Likusios krašto Bažnyčios atsisakė centralizuotos bažnytinės valdžios, todėl atsikūrusios bažnytinės provincijos patvirtino naujus statutus ir ėmė funkcionuoti kaip savarankiškos krašto bažnyčios: Berlyno-Brandenburgo Evangelikų Bažnyčia, Pomeranijos Evangelikų Bažnyčia, Reino Evangelikų Bažnyčia, Vestfalijos Evangelikų Bažnyčia, Saksonijos bažnytinės provincijos Evangelikų Bažnyčia, Silezijos Evangelikų Bažnyčia. 1953 sušauktas Generalinis sinodas ankstesnės Prūsijos Unijinės Bažnyčios pagrindu sudarė Unijinę Evangelikų Bažnyčią (Evangelische Kirche der Union).
2280