Prūsijos ir Rusijos karas su Prancūzija

Prsijos ir Rùsijos kãras su Prancūzijà, Ketvirtosios antiprancūziškos koalicijos (dar priklausė Didžioji Britanija, Saksonija ir Švedija) karas su Prancūzija. Vyko 1806–07. Didžiajai Britanijai informavus Prūsiją, kad Prancūzija pasiūlė jai Hannoverį (į jį pretendavo ir Prūsija). Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III 1806 10 01 paskelbė Prancūzijai ultimatumą: reikalavo atitraukti kariuomenę už Reino linijos, drauge pranešė apie ketinimą sukurti Šiaurės Vokietijos valstybių konfederaciją. Napoleonas I teisingai įvertino, kad Prūsijos kariuomenė taktika ir vadovavimu neprilygsta modernioms Prancūzijos karinėms pajėgoms. Po Jenos ir Auerstedto mūšio (1806 10 14), per kurį Prūsija faktiškai prarado savo senąją kariuomenę, Prancūzijos kariuomenė užėmė didelę Prūsijos teritorijos dalį, 10 27 be mūšio įžengė į Berlyną. Prūsijos kariuomenės likučiai ir karališkoji šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Priešakiniai Rusijos kariuomenės daliniai buvo sutelkti prie Vyslos. 1806 11 28 prancūzai užėmė Varšuvą ir sutelkė čia pagrindines jėgas. Siekdama sutrukdyti prancūzams užimti Karaliaučių ir Piliavą L. Benningseno vadovaujama Rusijos kariuomenė 1807 01 16 pradėjo puolimą Rytų Prūsijoje. Napoleonas I, stengdamasis izoliuoti L. Benningseno armiją, svarbiausias jėgas pasiuntė į šiaurę. Rusijos kariuomenė atsitraukė prie Ylavos; 1807 02 07–08 įvykusiame Ylavos mūšyje nė vienas priešininkų neįgijo persvaros. 1807 06 14 prie Alnos upės, netoli Friedlando (dabar Pravdinskas) įvykusį Friedlando mūšį Rusijos kariuomenė pralaimėjo. Prancūzai užėmė Karaliaučių, kurį Prūsijos kariuomenė paliko be mūšio. Frydrichas Vilhelmas III pabėgo į Rusijos pasienį. Rusijai iškilo jos pačios saugumo klausimas, imperatorius Aleksandras I buvo priverstas prašyti taikos. Prūsijos ir Rusijos karas su Prancūzija baigėsi 1807 07 pasirašyta Tilžės taika.