Prsijos karalỹstė (vokiečių k. Königreich Preussen), 1701–1918 gyvavusi Vokietijos valstybė. Jos ekonominės ir politinės galybės pamatas buvo Brandenburgo kurfiurstystė, bet dėl istorinių aplinkybių valstybė tradiciškai vadinama Prūsija.
Brandenburgo‑Prūsijos valstybei (jos autonominė dalis buvo Prūsijos kunigaikštystė) Šventosios Romos imperijos imperatoriui Leopoldui I 1701 suteikus karalystės statusą, Hohencolernai liko imperijos vasalais (kaip Brandenburgo valdytojai) ir tapo savarankiškos valstybės – Prūsijos karalystės – aukštesnio rango valdovais (Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas pradėjo tituluotis karaliumi Frydrichu I). Tarptautiniu mastu karalystė buvo pripažinta 1713 sudarius Utrechto taiką. Ji labai sustiprėjo valdant Frydrichui Vilhelmui I (1713–40), kuris padidino kariuomenę iki 80 000 karių (pusė jų buvo samdiniai, kiti – visiems jaunuoliams privalomą karinę tarnybą atliekantys įvairių luomų atstovai) ir išplėtojo efektyvią biurokratinę valstybės valdymo sistemą. Frydricho Vilhelmo I sūnus Frydrichas II Didysis (1740–86) paveldėjo 8 mln. talerių finansų rezervą ir padidėjusią valstybės galią panaudojo valstybės teritorijai plėsti.
Jau pirmaisiais valdymo metais Frydrichas II Didysis pasinaudojo senomis Brandenburgo kurfiursto pretenzijomis ir įsiveržė į Austrijai priklausančią Sileziją. Pirmasis Silezijos karas (1740–42) greitai peraugo į platesnio masto Austrijos įpėdinystės karą. Dar po dviejų Silezijos karų (1744–45 ir 1756–62) karalystė prisijungė visą Sileziją. Be to, Frydrichas II Didysis 1744 prisijungė Rytų Fryziją (čia išmirė Cirksenų dinastija). Per Septynerių metų karą (1756–63) karalystė atsilaikė prieš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjungą ir nuo tol pripažinta viena didžiųjų Europos valstybių. Per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą (1772) Prūsijos karalystė atgavo Karališkąją Prūsiją ir Varmę, valstybės teritorija tapo vientisa. Šalyje Frydrichas II Didysis įgyvendino apšviestojo absoliutizmo politiką: pertvarkyta švietimo ir teismų sistema, uždrausti kankinimai, galiojo dar 17 a. atsiradusi religijos išpažinimo laisvė.
Brandenburgo ir Prūsijos teritorijos plėtimasis 1600–1795
Frydricho Vilhelmo II valdymo laikotarpiu (1786–97) Prūsijos valdos keitėsi: buvo nupirktos Ansbacho ir Bayreutho markgrafystės, per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį (1793) ir trečiąjį (1795) padalijimus prisijungta žemių rytuose, bet pralaimėta Prancūzijos revoliucinei kariuomenei, ir Prancūzija prisijungė žemes į vakarus nuo Reino upės. Frydricho Vilhelmo III (1797–1840) valdymo pradžioje Europoje kilo Napoleono karai. 1806 karalystė nesėkmingai prisidėjo prie antiprancūziškos koalicijos. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I sumušė Prūsijos kariuomenę Jenos ir Auerstedto mūšyje. Pagal 1807 Tilžės taiką karalystė prarado pusę savo teritorijos ir turėjo sumokėti didelę kontribuciją.
Pralaimėjimas ir dalies teritorijos okupacija sustiprino gyventojų patriotinius jausmus. Tarp apsišvietusių žmonių kilo romantinis judėjimas, 1809 Berlyne įsteigtas universitetas stiprino prūsiškąją dvasią. Frydricho Vilhelmo III ministrai H. F. K. vom und zum Steinas, nuo 1810 K. A. von Hardenbergas įgyvendino liberalias administravimo, socialines ir karines reformas (panaikinta baudžiava, miestai tapo savavaldžiai, įvesta privalomoji karo tarnyba; Steino ir Hardenbergo reformos). Napoleonui I pralaimėjus Rusijoje, 1813 kilo išsivaduojamasis karas. G. von Blücherio, A. W. A. von Gneisenau vadovaujama Prūsijos kariuomenė buvo svarbi antiprancūziškos koalicijos karinė jėga (Leipcigo mūšis, Waterloo mūšis).
Pagal 1815 Vienos kongreso nutarimus Prūsijos karalystė atgavo senąsias žemes (išskyrus Rytų Fryziją, Lingeną, Hildesheimą, Ansbachą, Bayreuthą, teritorijas, įgytas per Abiejų Tautų Respublikos trečiąjį padalijimą, ir dalį teritorijų, gautų per antrąjį padalijimą) ir gavo svarbių naujų teritorijų: dalį Saksonijos karalystės, žemių palei Reiną (iš jų buvo sudarytos Reino ir Vestfalijos provincijos), Pomeraniją. Šalies gyventojų padvigubėjo, absoliuti dauguma jų buvo vokiečiai – karalystė tapo stipria priešininke kovoje dėl vyravimo Vokietijos sąjungoje (ją įkūrė Vienos kongresas), sėkmingai varžėsi su Austrija (mažavokiečiai, didžiavokiečiai).
Buvo naudinga 1834 įkurta Vokietijos muitų sąjunga, kurios nariais tapo visos Vokietijos valstybės, išskyrus Austriją ir Hamburgą. Valstybės valdymo liberalizavimui didelę įtaką turėjo 1848 revoliucija. 1850 karalius Frydrichas Vilhelmas IV (1840–61) paskelbė šalį konstitucine monarchija, pradėjo veikti dvejų rūmų parlamentas, rinkti žemesniųjų rūmų deputatus gavo teisę visi mokesčių mokėtojai. Didžiausios galybės laikotarpį Prūsijos karalystė išgyveno valdant Vilhelmui I (1861–88) ir jo pirmajam ministrui (vėliau imperijos kancleriui) O. E. von Bismarckui, kuris išprovokavo Prūsijai sėkmingus karus su Danija (1864), Austrija (1866) ir Prancūzija (1870–71). Iš Danijos buvo atimtas Šlėzvigas‑Holšteinas (iki 1866 valdytas bendrai su Austrija), 1866, be Šlėzvigo‑Holšteino, dar aneksuoti Hannoveris, Hessenas, Nassau, Frankfurtas prie Maino.
Prūsijos teritorijos plėtimasis 1807–1871
Prūsijos karalystės lietuvininkės tautiniais drabužiais ant žirgų prie karalienės Luizės ąžuolo Tauralaukyje (prie pat Klaipėdos) pasitinka Prūsijos karalių ir Vokietijos imperatorių Vilhelmą II (1890)
Po Prancūzijos–Prūsijos karo Prūsijos karalystės tapo vadovaujančia įkurtos Vokietijos imperijos valstybe, Vilhelmas I 1871 01 pasiskelbė Vokiečių imperatoriumi; imperijos karūną paveldėdavo Prūsijos valdančioji dinastija – Hohencolernai. Į Prūsijos kariuomenę faktiškai buvo įtrauktos kitų Vokietijos valstybių ginkluotosios pajėgos (išskyrus Bavarijos kariuomenę, kuri išliko autonomiška taikos metu). Prūsijos ministras pirmininkas buvo (išskyrus 1873 01–1873 11 ir 1892–94) ir imperijos kancleris. Prūsijos vyravimas baigėsi Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. 1918 Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II atsisakius sosto, Prūsijos karalystė tapo Prūsijos žeme. Dar Mažoji Lietuva (Prūsijos karalystės dalis nuo 1701)