Prsijos lietùviai, Ryt Prsijos lietùviai, Rýtprūsių lietùviai, lietùvininkai, Mažõsios Lietuvõs lietùviai, mãžlietuviai, Prsų Lietuvõs lietùviai, Prsų lietùviai (vokiečių k. Kleinlitauer, Preussische-Litauer), vakarų lietuvių etnoteritorinė ir etnokultūrinė grupė. Mažosios Lietuvos autochtonai. Kai kurių tyrinėtojų laikomi lietuvių potaute.
Lietuvininkų vardas vartojamas nuo 16 a., mažlietuvių – nuo 19 a. antros pusės (siekiant atskirti nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, arba didlietuvių). Lietuvininkų bendruomenė susidarė iki 15–16 a. Prūsijoje iš vietinių gyventojų baltų (vakarinių lietuvių – skalvių ir nadruvių), vakarinių sūduvių, dalies sulietuvėjusių pietinių kuršių ir prūsų (sembų, šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, galbūt ir šiaurinių varmių), t. p. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių (Vokiečių ordino belaisvių, likusių gyventi Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje) ir migrantų didlietuvių (daugiausia žemaičių). Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių, tik gyvenantieji palei Kuršių marias – vakarų žemaičių tarme. Dauguma Vokiečių ordino 13 a. užkariautų žemių gyventojų nuo 14–15 a. buvo paversti stambių valstybinių dvarų baudžiauninkais (turėjo eiti lažą ir atlikti šarvarką).
Tilžės giedotojų draugijos 30‑mečio minėjimas. Viduryje – choro vadovas Vydūnas (1925)
Prūsijos lietuviai sudarė nemažą Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dalį, pvz., net sostinėje Karaliaučiuje, kur telkėsi dauguma vokiečių miestiečių, 16 a. lietuviai su prūsais sudarė apie 20 % miesto gyventojų, 18 a. pradžioje lietuvių ūkiai Įsruties apskrityje sudarė apie 93 %, Tilžės ir Ragainės – 97–98 %, Klaipėdos – beveik 100 % ūkių, bet dėl 1709–11 didžiojo maro bei bado lietuvininkų labai sumažėjo. Po didžiosios vokiškosios kolonizacijos (18 a. pirmoje pusėje) Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskrityse įsikūrusios vokiečių kaimiečių gyvenvietės tapo lietuvininkų asimiliacijos židiniais. Valdant Vokiečių ordinui oficiali valstybinė religija buvo katalikybė, bet Prūsijos lietuviai iki 16 a. stengėsi išlaikyti senąjį tikėjimą, tik 1525 Ordinui tapus pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir valstybine religija paskelbus liuteronybę, dauguma jų tapo liuteronais.
Prūsijos karalystėje (nuo 1701) politiniais sumetimais plėtotas prūsiškasis‑lietuviškasis patriotizmas, valdžios propaguota prūsiškoji politinė kryptis: visi gyventojai – ir senųjų prūsų palikuoniai, ir lietuvininkai, ir vokiečiai – save vadino prūsais, arba naujaisiais prūsais (tuo skirdamiesi nuo Vokiečių ordino ir nuo etninės Vokietijos vokiečių); tai skatino plėtoti ir lietuvišką raštiją, švietimą. Jau 18 a. antroje pusėje visi Prūsijos gyventojai (tarp jų ir lietuvininkai) formaliai pripažinti piliečiais. 1807 Prūsijos karalystėje ir jos provincijoje Rytų Prūsijoje panaikinta baudžiava skatino ankstesnę bei spartesnę nei Didžiojoje Lietuvoje ūkio raidą. Dėl visų šių veiksnių susiformavo kitokie nei didlietuvių papročiai, buitis, savita materialioji kultūra.
Lietuvininkai gražino namų stogus iš medžio pjaustytais žirgeliais, paukščiais. Sodybos puošmena būdavo klėtis, kuriai būdingi laužti čiukuriniai stogai su žirgeliais ir vėjarodėmis, įdomiau apkaltas stogo skliautas ir kita. Nuo seno pastatai buvo išdėstomi laisvai – aplink kiemą ar visoje sodyboje, vėliau plito vadinamasis prūsiškasis sodybų planas – pastatai rikiuojami aplink stačiakampį kiemą, paliekant saugius gaisro saugos tarpus. Kapinėse lietuvininkai statė krikštus. Moterų drabužiams būdinga tamsesnės spalvos: sijonai tamsūs, dryžuoti, klostuoti, juoda spalva derinta su žalia ar mėlyna, mergaitės galvas puošė juodais aksominiais kaspinais. Vyrai ir moterys vilkėjo rudines stačiomis apykaklėmis. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje pusryčiams valgyta miežinių miltų putra su duona, vėliau – kepta žuvis, lašiniai, mėsa su duona ir užsigeriama kava, priešpiečiams – duona su taukais, spirgais, užgeriama kava arba arbata, valgyta pikliuotų miltų gnaibytų kukulaičių sriuba, pietums – bulvienė, žirnynė, sausai virtos bulvės su žuvimis, mėsa, vakarienei – virta ropynė su pasukomis, virti sausi žirniai ar pupos su bulvėmis, rūgusiu pienu, kartais – pieniška kruopų (miežinių, avižinių) sriuba. Gaminta burokų sriuba ir avižinis kisielius, tarkuotų bulvių košė su spirgais ir rūgusiu pienu. Gyvenusieji prie Baltijos jūros maistui vartodavo daug žuvies: virdavo žuvienę, sūdydavo, kepdavo.
lietuvininkės grėbėjos tautiniais drabužiais (nuotrauka iki 1939)
1871 susikūrus Vokietijos imperijai, Prūsijos lietuvių bendruomenė sparčiai mažėjo ir dėl prievartinės germanizacijos, ir dėl akultūracijos, didėjančios migracijos, bet sudarė savitą tautinę bendriją, kuri lėmė ir viso Mažosios Lietuvos regiono išskirtinumą Vokietijoje. Išliko labai paplitusi lietuviška spauda, buvo daug bibliotekų, kurios tapo vienu svarbiausiu tautinės bendruomenės sutelkimo ir jos vidinių santykių reguliavimo veiksnių. Nors daugelis lietuvių ilgainiui perėmė vokišką kultūrą, iš dvikalbių virto vokietkalbiais, buvo ištikimi Prūsijos monarchui (jis buvo ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyriausiasis vadovas), etniškai dar nesusitapatino su vokiečiais – laikė save Vokietijos piliečiais, bet ne vokiečiais.
19 a. antroje pusėje prasidėjus kultūriniam sąjūdžiui, daugiatūkstantinėmis peticijomis Prūsijos karaliaus, 1871 tapusio ir Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu), buvo prašoma grąžinti gimtąją kalbą į viešąjį gyvenimą, pirmiausia į mokyklas (valdžios pašalinta 1872–76). Lietuvininkams stiprų poveikį darė konservatyvus religingumas (surinkimininkų veikla). Dalis jų, išskyrus kultūrinio sąjūdžio vadovus bei ideologus, nesuvokė Didžiosios Lietuvos lietuvių katalikų tautinio išsivadavimo kovos ir Rusijos imperijos tikslų, priešinosi glaudesniam bendradarbiavimui su didlietuviais.
Po I pasaulinio karo susiklostė sąlygos Didžiosios Lietuvos lietuviams ir lietuvininkams suartėti. To siekė ir lietuvių (J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Šliūpas, kiti), ir lietuvininkų (M. Jankus, J. Mikšas, J. Smalakys, M. Šernius, J. Vanagaitis, D. Zaunius, kiti) veikėjai. Lietuvai 1918 pradžioje tapus nepriklausoma valstybe, Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1918 11 30 pasirašė Tilžės aktą – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės Deklaraciją, kuria reikalaujama prisiglausti prie tautos kamieno (Didžiosios Lietuvos). Po Klaipėdos krašto sukilimo kraštui (Klaipėdos kraštas) 1923 susijungus su Lietuvos Respublika, 1925 dalis lietuvininkų, norėdami pabrėžti savo skirtingumą, užsirašė ne lietuviais, bet klaipėdiškiais.
Po II pasaulinio karo dėl sovietinio genocido (Lietuvos gyventojų genocidas) bei etnocido, dėl deportacijų ir etninio valymo, t. p. evakuacijos į Vakarus lietuvininkų Mažosios Lietuvos pagrindinėje dalyje – Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado sritis) neliko. Labai ištuštėjo buvęs Klaipėdos kraštas, jame likę lietuvininkai išsisklaidė po Lietuvą, integravosi į lietuvių tautą, nors ir išlaikė kai kuriuos savitumus; tai būdinga ir lietuvininkams, emigravusiems į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją. Daugelis apsigyvenusių Vokietijoje lietuvininkų labiau integravosi į vokiečių visuomenę, kai kurie jų save laiko prūsais.
P: Matas Pretorijus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla = Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne 1–5 t. Vilnius 1999–2019. L: W. Wielhorski Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose Kaunas 1958; Lietuvininkai Vilnius 1970; A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis Vilnius 1989; A. Juška, J. Mališauskas, V. Pupšys Lietuvininkų kraštas Klaipėda 1994; A. Matulevičius Mažoji ir Didžioji Lietuva / Lietuvos mokslas t. 2 kn. 2–3 Vilnius 1994; Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; Lietuvininkų žodis Kaunas 1995; S. Pocytė Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914 m. Vilnius 2002; Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos Vilnius 2010; T. Lepner Der Preusche Littauer Danzig 1744.
415
lietuvių tautos kilmė ir raida