prsiškasis‑lietùviškasis patriotzmas, kraštietiškasis patriotizmas, Prūsijos (ir Mažosios Lietuvos) tautinis ir kultūrinis reiškinys. Ankstyvasis (iki 18 a. pabaigos) siejosi su Prūsos krašto gyventojų senųjų prūsų ir vėlesnių Prūsijos kunigaikštystės lietuvių (lietuvininkų, nuo 16 a. pradžios) etniniu ir kultūriniu savitumu. Prūsijos kunigaikštystės visuomenė ilgai išlaikė šio istorinio savitumo sampratą. Raštuose vokiečių kalba nuolat vartoti posakiai Mes prūsai, Mūsų Prūsija. Buvo pabrėžiamas skirtumas tarp Prūsijos prūso ir etninės Vokietijos vokiečio.
Dėl kraštietiškos orientacijos buvo išsaugoti prūsų kalbos reliktai, tyrinėta autochtonų praeitis, būdo bruožai. Reformacija, skatinanti domėtis tautybėmis ir jų gimtosiomis kalbomis, sudarė sąlygas lietuvininkams tapti prūsų senosios kultūros paveldėtojais: prūsų kalba išleisti Elbingo ir Simono Grunau žodynėliai, 3 (2) katekizmai, Karaliaučiuje pirmoji lietuviška knyga (1547), vėliau – visa lietuviška raštija. Istorijos veikaluose, periodiniuose leidiniuose išspausdinta nemažai archyvinės medžiagos ir žinių apie lietuvių ir prūsų praeitį, kultūrą, religiją, papročius, raštijos veikėjus ir jų darbus. Silpstančią reformaciją vėliau pakeitė Prūsijos karalystėje propaguojama prūsiškoji politinė kryptis – rėmimasis autochtonais vėl laikinai sudarė sąlygas naujiems lietuviškiems religiniams raštams, pristabdė asimiliaciją.
Vėlyvasis patriotizmo etapas apėmė 19 a. ir 20 a. pradžią (iki I pasaulinio karo). Būdinga intelektinė nuostata – užfiksuoti ir išsaugoti istorijai sparčiai asimiliuojamų lietuvininkų dvasinį palikimą; tai vyko iš lėto, 19 a. pradžioje dar tebeveikė senoji tradicija. 19 a. pabaigoje ėmęs reikštis savitas tautinis atgimimas buvo sudėtingas procesas. Tradicines tiesiogines pastangas ugdyti lietuvių raštiją, gilintis į jos ypatumus, vertę, paskirtį ilgainiui keitė senosios kultūros konservavimo tendencijos. Kai kurie Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos švietėjai bandė derinti senąją ir naująją praktiką (pvz., M. L. Rėza). Kiti stengėsi telkti ir išsaugoti istorijai lietuvininkus kaip mirštančios tautybės kultūrinį palikimą (A. Krause). Dar kiti naudojo lietuvių kalbinę ir folklorinę medžiagą lyginamiesiems tyrinėjimams, tuo atskleisdami jos tarptautinę reikšmę.
Svarbų darbą atliko Rytų Prūsijos kultūros draugijos (ypač Prussia) ir jų spauda, kurioje buvo aptarta ir paskelbta nemažai unikalių dokumentų, susijusių ir su Didžiosios Lietuvos istorija, įžymiais politiniais veikėjais, liaudies buitimi. Stropiai fiksuota ir leista į viešumą lietuvių tautosaka, rinkta ir sisteminta kalbinė medžiaga (pvz., išsaugota nuo pražūties K. Donelaičio kūryba, įtvirtinta jos filologinė, iš dalies ir literatūrinė vertė). Fiksacinis etapas Rytų Prūsijos kultūros istorijoje, nepaisant nepalankių politinių sąlygų, vyraujančios vokiškos ideologijos, stiprėjančios germanizacijos, daugeliu atžvilgių buvo reikšmingas lituanistikai.
Prūsos, Prūsijos valstybės istorijos, prūsų ir lietuvininkų etnologijos, mitologijos bei senosios religijos, kalbotyros tyrinėjimai skatino didžiavimąsi savo kraštu, o ne tolima Vokietija. Per akultūraciją, asimiliaciją sumišę prūsai, neoprūsai (senųjų prūsų palikuoniai), vokiečiai arba vokietkalbiai, lietuvininkai, lenkai bei mozūrai laikė save atskira nuo Vokietijos vokiečių tauta, išlaikė prūsiškąją savimonę.
L: Prūsiškas ankstyvojo etapo patriotizmas ir lituanistika / Lituanistica nr. 2, 4 1991; L. Gineitis Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra Vilnius 1995; J. Małłek Preußisches Nationalbewusstsein im 19. und 20. Jahrhundert / Kulturlandschaft Ost‑ und Westpreussen Potsdam 2005.