prsiškoji poltinė krypts, 18 a. Prūsijos karalystės valdžios politika prūsų ir Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) atžvilgiu. Vadinama prūsiškuoju skydu. Susiklostė 18 a. pradžioje, Prūsijos kunigaikštystei 1701 virtus Prūsijos karalyste. Naujoji protestantiška karalystė buvo politiškai izoliuota ir nuo katalikiškos Lenkijos, ir nuo Vokietijos (Austrijos), kuri tuo metu buvo popiežiaus įtakoje. Katalikai Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriai norėjo Prūsijos valstybę paversti savo vasale.
Romos kurija nepripažino liuteroniškos Prūsijos (nuo 1525 reformacijos) teisių į katalikiško Vokiečių ordino (VO) valdytas Prūsijos žemes. Be to, į jas reiškė pretenzijas ir dar tebegyvuojantis svetur įsikūręs pats VO. Tokiomis aplinkybėmis vokiečių valdžia, intelektualai ėmė skelbti oficialią ideologiją, kad Prūsijos karalystė esanti teisėta ne VO kryžiuočių, o prūsų istorinio palikimo paveldėtoja (juk jų vardu vadinama ir valstybė): Prūsijos karalystės rytinėje dalyje – senojoje Prūsijoje (Prūsoje) ir Mažojoje Lietuvoje – esą susidarė nauja tauta ne iš VO riterių, o iš autochtonų senprūsių ir Prūsijos lietuvių (savivardis lietuvininkai, mažlietuviai), t. p. iš kultūringų taikių naujųjų vokiečių kolonistų.
Politikai, istorikai, raštijos kūrėjai ieškojo savitų kultūrinių tradicijų, istorinio paveldimumo prielaidų, imta idealizuoti vakarų baltus, smerkti VO ir popiežius, kaip religinio fanatizmo skleidėjus ir agresorius. Anot jų, prūsai sumišę su atėjūnais vokiečiais ir suvokietėję – susidaręs baltų‑germanų substratas, arba naujieji prūsai (neoprūsai); jie sukūrę aukštą kultūrą ir stiprią modernią Prūsijos valstybę. Netgi lietuvių kalbą imta laikyti vieninteliu tikrai tautišku Prūsijos krašto dalyku. Kadangi iki 18 a. prūsų kaip etninės grupės nebeliko (diduma jau buvo suvokietėję, dalis sulietuvėję arba sulenkėję), visuomenės dėmesys savaime krypo į išlikusius prūsų giminaičius lietuvininkus. Tarp gyventojų plito prūsiškasis‑lietuviškasis patriotizmas, dar vadinamas kraštietiškuoju tautiniu patriotizmu.
Didėjo atskirtis nuo tolimų etninių vokiečių žemių – nuo Vokietijos. Ši oficiali propaganda labiausiai plėtota iki 1772 – iki Lenkijos ir Lietuvos Valstybės I padalijimo, kai Prūsijos karalystė prisijungė (atgavo) Karališkąją Prūsiją (Varmę ir Marienburgo‑Elbingo sritį Žemutiniame Pavyslyje), nuo 1466 valdomą Lenkijos. Dėl absoliutizmo karalystėje stiprėjimo ir dėl politinių, visuomeninių bei tautinių prieštaravimų po vokiškosios didžiosios kolonizacijos į Mažąją Lietuvą (18 a. pirmoje pusėje) prūsiškoji politinė kryptis nebuvo nuosekli. Ši kryptis skatino lietuvininkų visuomeninį kultūrinį gyvenimą, stiprino jų tautybę ir atsparumą germanizacijai. Kryptis kuriam laikui neutralizavo vokiečių kolonistų įtaką ir sulėtino iš Brandenburgo vykdomą lietuvininkų asimiliaciją.
prūsiškasis skydas
L: A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis Vilnius 1989; L. Gineitis Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra Vilnius 1995; J. Małłek Preußisches Nationalbewusstsein im 19. und 20. Jahrhundert / Kulturlandschaft Ost‑ und Westpreussen Potsdam 2005.
415