prūsų ir lietuvininkų sukilimai

prsų ir lietùvininkų sukilmai, 13–16 a. Prūsos ir Mažosios Lietuvos vietos gyventojų išsivaduojamosios kovos iš Vokiečių ordino valdžios. Didžiausi ir ilgiausiai trukę Pirmasis prūsų sukilimas (1242–49) ir Didysis prūsų sukilimas (1260–74), kuriuos Ordinas žiauriai numalšino.

Baltai 11–12 a.

1277 sukilimas

1277 sukilimui buvo rengiamasi visose prūsų žemėse (išskyrus Pamedę). Sembos fogtui (fogtas) atkalbėjus sembus, nuo sukilimo atsimetė ir notangai su varmiais. Pagudėje (istorijos šaltiniuose minimi pagudėnų vadai: Gavyna, Martynas, Stanta, Trinta) prasidėjusį sukilimą Vokiečių ordinas greitai nuslopino, nors tuo metu į gretimą Kulmo žemę buvo įsiveržusi sūduvių kunigaikščio Skomanto vadovaujama sūduvių ir lietuvių kariuomenė. Sukilėlių likučiai pasitraukė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio buvo apgyvendinti Gardino, Lydos, Slanimo ir kitose apylinkėse.

Užkariauti Prūsą ir kitas baltų žemes Vokiečių ordinui tapo lengviau, kai 1278–83 buvo nugalėti ir pavergti prūsų ir lietuvių sąjungininkai sūduviai. Ordino valdžia buvo nepatenkinti ir nadruviai, skalviai, kuršiai. Pvz., 1285 skalvių didžiūnas Girdilas į lietuvių kariuomenės pasalą atvedė apie 100 jam patikėtų Ordino riterių.

1295 sukilimas

1295 sukilimas vyko Notangoje (vadas Sabinas) ir Bartoje. Nuslopino Karaliaučiaus komtūras. Vokiečių ordino kariuomenė nugalėjo prūsų, jotvingių gentis ne tik karine ir technine persvara (tobula karybos technika, neįveikiamos galingos mūro pilys, pvz., per 1409 žemaičių sukilimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenė neįstengė užimti netgi ne itin stiprios Klaipėdos pilies), vakarietiška kariavimo taktika ir strategija, bet ir karine parama: Ordiną rėmė įtakingiausios Europos jėgos – popiežius ir Šventosios Romos (Vokietijos) imperatorius, Vakarų ir Vidurio Europos valdovai, didikai su savo kariaunomis. Kovingiems prūsams kartais trūko vienybės, organizuotumo, išteklių, jie neturėjo mūro pilių; už Ordino žadamas privilegijas tarp prūsų didžiūnų būta išdavysčių.

1525–1528 sukilimas

1525–28 Prūsijos lietuvių (lietuvininkų, vakarinių lietuvių) ir prūsų sukilimas buvo reformacinio judėjimo Prūsijoje ir 1524–25 Vokietijos valstiečių karo dalis, paskutinis bandymas nusikratyti socialine ir tautine vokiečių dvarininkų priespauda. Kilo Semboje dvarininkams ėmus didinti natūrines baudžiavos prievoles ir versti jas pinigine renta, Sembos vyskupui pradėjus prievarta gyventojus versti į naująjį tikėjimą liuteronybę. Valstiečiai pripažino tik Prūsijos valdovo valdžią. Sukilimo žymiausi vadai – sembai Jonas Gėrikas ir Kasparas. Ginkluoti valstiečiai naikino dvarus Karaliaučiaus, Labguvos, Tepliuvos apylinkėse, Notangoje, Nemuno žemupio dešiniojoje pakrantėje, siautėjo Karaliaučiuje. Prie jų dėjosi opoziciškai nusiteikę miestų (ypač Karaliaučiaus) gyventojai.

Pilių savininkai, miestų valdytojai, bajorai vokiečiai užsidarė pilyse, kai kurie bajorai palaikė kaimiečius sukilėlius. Šie savo reikalavimus išdėstė laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui. Sukilėliai neturėjo bendrų tikslų. Jų svarbiausios jėgos 1528 buvo sumuštos prie Karaliaučiaus; Prūsijos kunigaikštystės valdžia išžudė daugumą jų vadų (mirties bausme nuteista apie 50 žm.), nemažai maištininkų ištremta į kitas Prūsijos sritis arba jiems skirtos piniginės baudos.

P: P. Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985. L: J. Matusas Senovės prūsų žemės nukariavimas Kaunas 1940; P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948; R. Jasas Didysis prūsų sukilimas Vilnius 1959; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; M. Anysas Senprūsių laisvės kovos Chicago 1968; O. Šneideraitas Prūsai Vilnius 1989; Ł. Okulicz‑Kazaryn Dzieje Prusów Wrocław 1997.

2556

2066

1777