prūsų kalba

prsų kalbà, vakarų baltų kalba. Išnykusi. Kartu su lietuvių ir latvių kalbomis priklauso indoeuropiečių šeimos baltų kalbų grupei. Prūsų kalba kalbėjo baltai, gyvenę tarp Vyslos ir Kuršių marių, 13 a. juos nukariavo Kryžiuočių ordinas, kolonizavęs prūsų žemes ir pradėjęs krašto germanizaciją. Prūsų kalba galutinai išnyko, manoma, 18 a. pradžioje. Anoniminis kronikininkas dar 1709 rašė apie prūsų kalba kalbėjusius valstiečius Semboje. Prūsų kalba tyrinėjama iš negausių rankraštinių ir spausdintų paminklų. Seniausi tekstai: Elbingo žodynėlis (apie 14 a., 802 žodžiai vokiečių–prūsų kalbomis), Simono Grunau sudarytas žodynėlis, dar vadinamas Grūnavo žodynėlis (16 a. pradžia, apie 100 žodžių), ir 3 spausdinti liuteronų katekizmai, išversti į prūsų kalbą (du – 1545, trečias – 1561). Didžiausias iš jų yra trečiasis, vadinamas Enchiridionu (enchiridionas) kuriame pažymėtos kirčio vietos (kirtis buvo laisvas) ir priegaidės (kylančioji ir krintančioji). Dar žinoma trumpų posakių ir žodžių, rankraštinis Bazelio fragmentas (1973 Bazelio biblioteje rastas ranka įrašytas dvieilis). Svarbus prūsų kalbos tyrinėjimo šaltinis – prūsų tikriniai vardai: asmenvardžiai (Gydauwt, Wirigaude) ir vietovardžiai (Kaukelawke, Sillikaym). Iš prūsų kalbos paminklų daroma išvada ir apie tarmes – Elbingo žodynėlis parašytas Pamedės tarme, katekizmai – Sembos tarme.

Dėl prūsų kalbos paminklų kokybės ir jų skurdumo nelengva atkurti prūsų kalbos garsų sistemą. Aišku, kad prūsų kalba išlaikė senuosius baltų dvibalsius *ai ir *ei, kurie lietuvių ir latvių kalbose virto ie (prūsų kalba braydis, lietuvių kalba bredis, latvių kalba briedis; prūsų kalba deiws, deywis, lietuvių kalba diẽvas, latvių kalba dievs). Junginiai *t ir *d prūsų kalboje virto t’ ir d’ (prūsų kalba crixtianai, lietuvių kalba krikščiónys; prūsų kalba median, lietuvių kalba mẽdžias, latvių kalba mežs). Baltų junginiai *tl ir *dl prūsų kalboje išlaikyti (prūsų kalba ebsentliuns, lietuvių kalba apžénklinęs; prūsų kalba addle, lietuvių kalba ẽglė, latvių kalba egle). Prūsų kalba buvo išlaikiusi bevardės giminės formas (prūsų kalba assaran, lietuvių kalba ẽžeras, latvių kalba ezers).

Kita prūsų kalbos gramatinė savybė – daiktavardžio keturių linksnių sistema. Penktas linksnis – šauksmininkas užfiksuotas tik a kamieno daiktavardžių (deiwe, thawe). Prūsų kalbos būdvardžių paliudyta nedaug. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė ‑smu skiria nuo daiktavardžio linksniavimo, pvz., wargasmu ‘piktam, blogam’. Įvardžių sistema skiriasi nuo lietuvių ir latvių kalbų. Iš kiekinių skaitvardžių katekizmuose paliudyti 4, kelintinių – nuo 1 iki 10. Veiksmažodžio sistema fragmentiška. Skiriasi tematinių (pvz., imma ‘imu’) ir atematinių (pvz., asmai ‘esu’) veiksmažodžių galūnės. Žinomi 3 bendraties formantai: ‑t (boūt ‘būti’), ‑tun / ‑ton (boūton ‘būti’), ‑twei (girtwei ‘girti’), 4 nuosakos: indikatyvas (jo laikai – esamasis, pvz., etwerpe ‘atleidžiu’, būtasis, pvz., billai ‘bylojo’, būsimasis, kurio formos sudaromos su pagalbiniu veiksmažodžiu wirst ir veikiamojo būtojo laiko dalyviu, pvz., wīrsti billīun ‘kalbės’), imperatyvas (pvz., ieis ‘eik’, imais ‘imk’, ideite ‘valgykite’), optatyvas (sudarytas su formantu ‑se(i), pvz., wirsei ‘tetampa’), kondicionalis (pvz., imlai ‘imtų’).

Prūsų kalba skiriasi nuo lietuvių ir latvių kalbų ir savo leksika (pvz., prūsų kalba aglo, lietuvių kalba lietùs, latvių kalba lietus; prūsų kalba wupyan, lietuvių kalba debess, latvių kalba debesis).

1469