prsų–kryžiuõčių kãras, 1231–74 karas, per kurį Vokiečių ordinas, remiamas popiežiaus, Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriaus ir talkininkų kryžininkų iš Vakarų ir Vidurio Europos, užkariavo Prūsą ir joje įkūrė kolonijinę karinę vokiečių valstybę Prūsiją.
Vokiečių ordino krašto magistras (nuo 1210), 13 a. 4 dešimtmetyje tapęs pirmuoju didžiuoju magistru Hermannas von Salza, 1226 iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II gavo vadinamąją Aukso bulę, suteikiančią jam teisę užkariauti ir valdyti Kulmo žemę (ją kryžiuočiams valdyti pažadėjo Mazovijos ir Kujavijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis) ir užkariauti Prūsą. 1230 pirmieji Vokiečių ordino būriai Konrado I Mazoviečio, nepajėgiančio užkariauti prūsų, buvo įkurdinti Nieszawos ir Vogelsango pilyse Vyslos žemupio kairiajame krante.
prūsai kovoja su kryžiuočiais (Marienwerderio pilies kolonos išklotinė rekonstrukcija, 14 a. pradžia)
Karą pradėjo pirmojo Vokiečių ordino Prūsoje (1230–37) ir Livonijoje (1237–39) krašto magistro Hermanno von Balko vadovaujami kryžiuočiai, 1231 persikėlę į Vyslos žemupio dešinįjį krantą – į lenkų kariaunų nusiaubtą Kulmo žemę. Pirmiausia ordinas palaužė pamedėnų (vienas jų vadų Pipinas) priešinimąsi, pastatė Senosios Torunės (1231), Kulmo (1232) pilis ir iki 1234 įsitvirtino Kulmo žemėje. Iš jos pradėjo pulti gretimas prūsų žemes, visų pirma pagal Vyslą Baltijos link ir pagal Aismares į šiaurės rytus Priegliaus ir Nemuno žiočių link.
Kryžiuočiai, kryžininkų didelių pajėgų (iš pradžių Kujavijos, Krokuvos, Mazovijos, Pamario, Vroclavo ir kitų sričių kunigaikščių kariaunos) remiami, stengdavosi vasarą nuniokoti puolamą sritį, sumušti prūsus atvirame lauke, užimti ir sunaikinti jų pilis; strategiškai svarbiausiose vietose buvo statomos naujos pilys – ordino atsparos punktai. Artėjant žiemai kryžininkai grįždavo į tėvynę, o pastatytose pilyse buvo paliekamos kryžiuočių įgulos.
Iš pradžių prūsų žemės (ir net jų dalys) gynėsi kiekviena pavieniui, vėliau ėmė vienytis bendrai kovai. Stiprėjantis Vokiečių ordinas, 1233–37 užkariavęs Pamedę, 1237 – Pagudę, 1238 užėmė svarbiausią prūsų atramos prie Aismarių punktą – varmių Honedą, kurios vietoje pastatė galingą Balgos pilį. 1240 prie jos buvo sumušta jungtinė varmių, notangų ir bartų genčių kariuomenė. 1241 Varmės, Notangos ir Bartos prūsai pripažino Vokiečių ordino valdžią.
Vokiečių ordino ir Liubeko pirklių rengtą puolimą į Sembą sulaikė 1242–49 Pirmasis prūsų sukilimas. Per jį susidarė Prūsų žemių konfederacija. Per sukilimą prūsai buvo sudarę karinę sąjungą su Rytų Pamario kašubų kunigaikščiu Sventopelku. 1245 05 19 popiežiaus Inocento IV bule buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš prūsus ir Sventopelką. 1245 pabaigoje jį pradėjo Vokiečių ordino didžiojo magistro Heinricho von Hohenlohe’s kariuomenė su kryžininkais. Sventopelkas, popiežiaus ekskomunikuotas ir jam reikalaujant, 1248 11 12 su Vokiečių ordinu sudarė taiką.
Vokiečių ordinas su pasidavusiais Pamedės, dalies Varmės ir Notangos prūsais 1249 02 07 sudarė jiems palankią Christburgo taiką, bet sutarties svarbiausių punktų nesilaikė. Ordinas toliau puolė dar nepasidavusius kovojančius notangus. 1249 10 30 Notangoje, prie Kriukų (apie 28 km į pietus nuo Karaliaučiaus), kryžiuočiai smarkiai pralaimėjo (žuvo 54 riteriai), bet iki 1251–52 notangų, varmių ir bartų priešinimasis buvo palaužtas. Kryžiuočiai stengėsi prūsų diduomenę vitingus patraukti į savo pusę, už išdavystę buvo garantuojama asmens laisvė, turto neliečiamybė; išdavikų atsirado.
1252–55 Vokiečių ordinas puolė Sembą. Didžiausias žygis – 1255 Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro žygis į Sembą prieš galingiausią, karingiausią ir turtingiausią prūsų sembų gentį. Per jį Priegliaus žiotyse, sembų sugriautos pilaitės Tvankstos (Tvankstė) vietoje, kryžiuočiai pastatė Karaliaučiaus pilį, aplink kurią kūrėsi Karaliaučiaus (vokiškai Königsberg) miestas. Iki 1257 Vokiečių ordinas užvaldė visą Sembą. Už paramą dalis sembų didžiūnų iš ordino gavo privilegijų ir jam tarnavo. 13 a. 6 dešimtmečio pabaigoje visos prūsų žemės priklausė Vokiečių ordinui, bet jo valdžia dar buvo netvirta.
Tolesnis karo etapas – 1260–74 Didysis prūsų sukilimas ir 1274–83 Vokiečių ordino kovos su vakarų lietuviais (nadruviais, skalviais) ir jotvingiais. Vokiečių ordinas nesilaikė Christburgo sutarties sąlygų. Sukilimas išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Per jį vėl susidarė Prūsų žemių konfederacija. Svarbią pirmąją pergalę atvirame lauke pasiekė žymiausio prūsų vado notango Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai 1261 01 22 Pakarvių mūšyje; jie 1262 01 puolė Karaliaučiaus pilį (Karaliaučiaus apgultis), 1263 pavasarį sumušė ordino kariuomenę Liubavos mūšyje, sudegino Marienwerderio pilį Pamedėje. Kryžiuočius sumušė ir bartai su pagudėnais 1271 Zirgūnos mūšyje.
Prūsus rėmė Lietuva, ypač padėjo jotvingiai (nugalėti 1283). Karaliaus Mindaugo pasiųsta kunigaikščių Treniotos ir Švarno vadovaujama lietuvių kariuomenė 1262 vasarą puolė Vokiečių ordino valdas Pavyslyje. Jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė su kryžiuočiais kovėsi Semboje.
Dėl lietuvių kunigaikščių vidaus kovų po 1262 sukilėliai paramos iš Lietuvos nebegavo. Dėl nelygių jėgų, Vokiečių ordino karinio pranašumo, ypač modernesnės technikos, prūsai galiausiai buvo visiškai pavergti; dalis jų išnaikinta, dalis pabėgo į Lietuvą, kur juos priglaudė Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis. Likusieji savo tėvynėje per kelis šimtmečius suvokietėjo. Vokiečių ordino valdžia prūsus pavertė baudžiauninkais, privertė atlikti įvairias prievoles, tarp jų buvo sunkiausia karinė tarnyba – išvien su kryžiuočiais kariauti prieš savo giminaičius lietuvius, būti ordino kariuomenės žvalgais.
Priešinimusi prūsai ilgam stabdė Vokiečių ordino veržimąsi į baltų žemes, sudarė sąlygas išlikti ir stiprėti Lietuvos valstybei, tapusiai Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.
-prūsų užkariavimas
P: P. Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985. L: J. Matusas Senovės prūsų žemės nukariavimas Kaunas 1940; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; M. Anysas Senprūsių laisvės kovos Chicago 1968; A. Ewald Die Eroberung Preussens durch die Deutschen 4 Bde. Halle 1872–1886; E. Maschke Der Deutsche Orden und die Preussen Berlin 1928; M. Tumler Der Deutsche Orden im Werden, Wachsen und Wirken bis 1400 Wien 1954; Ł. Okulicz‑Kazaryn Dzieje Prusów Wrocław 1997.
2066
415