prūsų teisė

prsų téisė, prsiškoji téisė (vok. Preussisches Recht), laisviesiems prūsams Vokiečių ordino surašytos teisės, daugiausia kaip žemės valdymo teisė. Iš pradžių vadinta paveldimąja teise (vokiškai Erbrecht). Daug teisės nuostatų paimta iš prūsų vaidos arba paprotinės teisės.

Veikė Vokiečių ordino valstybėje greta Kulmo, Magdeburgo ir lenkų (vadinamųjų riterių) teisių, tačiau už jas buvo žemesnio lygio (atitiko 13–14 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemesnio rango karo tarnybininkus, 15–16 a. šarvuočius, keliuočius). Iki 13 a. Vokiečių ordino įvykdyto Prūsos užkariavimo prūsai ir kiti baltai vadovavosi paprotine teise, tai užfiksuota 1340 Prūsų teisyne; į jį įtraukta ir prūsų teisės normų. Mažai kas iš prūsų (daugiausia jų išdavikai) gaudavo žemę ir kitą turtą valdyti riterių (dažniausiai Kulmo) ar kita teise.

15 a. pradžioje Semboje iš 283 laisvųjų prūsų 276 turėjo prūsų teisę ir tik 4 – Kulmo, 3 – Magdeburgo teisę. Vokiečių ordino didžiųjų magistrų žemės užrašymo vokiečiams dokumentuose keliama sąlyga, kad jie prūsus apgyvendintų tik pagal prūsų teisę. Netgi laisvieji prūsai negalėjo savo valdomo ūkio perleisti, pakeisti, įkeisti ar palikti testamentu. Išimtiniais atvejais jie galėjo savo žemę perduoti arba sukeisti tik gavę ypatingą Vokiečių ordino didžiojo magistro leidimą (juos kartais gaudavo kryžiuočių valdžiai įsiteikę prūsai).

Pagal prūsiškąją teisę ūkį paveldėti galėjo tik vyriškosios giminės atstovai, moterys paveldėdavo itin retai. Palikimas būdavo nedalomas: paveldėjimo teisė pereidavo vyriausiajam sūnui arba tam, kuris buvo patikimesnis ordino valdžiai. Neretai prūsai, nors turėjo paveldėjimo dokumentus, būdavo išvejami iš ūkių, kuriuose ordinas apgyvendindavo vokiečių kolonistus; taip kūrėsi vokiški kaimai. Prūsams buvo draudžiama juose apsigyventi. Laisvieji prūsai, kitaip nei vokiečių valstiečiai, retai gaudavo laisvų nuo prievolių metų. Turintiems prūsų teisę sunkiausia buvo karinė prievolė (prievolės). Jie neturėjo savo luominių teismų, buvo teisiami Vokiečių ordino komtūrų arba vyskupo įgaliotinių. Kitaip nei vokiečių kaimai, prūsų kaimai neturėjo savo seniūnų.

Kartais prūsų teisė, kurios pagrindą sudarė paprotinė teisė, veikė kaip baudžiamoji teisė, bet Vokiečių ordino didieji magistrai įrašė įvairių papildymų. Prūsams, kurie kovojo su kryžiuočiais, buvo taikomas principas kaklas už kaklą, ranka už ranką. Už nužudymą vokiečių valstiečiai, būdami turtingesni, galėdavo sumokėti išpirką, o prūsai dažniausiai būdavo baudžiami mirties bausme.

Ilgainiui Vokiečių ordinas laisviesiems prūsams įvedė išpirkos už nužudymą baudas pagal jiems suteiktą valstybėje padėtį. I kategorijos laisvieji prūsai, nusipelnę ordinui, turėjo vadinamąją Didžiąją prūsų teisę; jų gyvybės vertė buvo 60 markių. II kategorijos laisvųjų prūsų, iš Vokiečių ordino už įvairius nuopelnus gavusių žemės, gyvybės vertė buvo 30 markių, III kategorijos (kaimo seniūnai) – 16 markių. Prūsų gyvybė buvo maždaug 2 kartus mažiau įkainota nei vokiečių valstiečių. Prūsų teisės ilgainiui buvo dar labiau varžomos.

Prūsus verčiant baudžiauninkais, prūsiškosios teisės turėtojų mažėjo. Daug laisvųjų prūsų perėjo iš Vokiečių ordino valdovo į pavienių vokiečių feodalų priklausomybę, ypač po Trylikamečio karo (1454–66) tarp ordino ir Lenkijos; dėl to pablogėjo jų padėtis. Vokiečių valstiečių kolonistų (jie nėjo baudžiavos) teisės buvo plečiamos.

L: P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948.

415

3025

-Didžioji prūsų teisė