Prsų teisýnas, Pameds teisýnas, senųjų prūsų paprotinės teisės ir Vokiečių ordino jiems primestų nuostatų rinkinys. Skirtas laisviesiems prūsams (pirmiausia pamedėnams). Surašytas vokiečių kalba 1340 – tuo laikotarpiu, kai kryžiuočiai Prūsijoje jau buvo sukūrę valstybę, o prūsų didžiūnai (vitingai) sudarė vokiečių feodalų ir daugiausia karo tarnybininkų žemutinį sluoksnį. Žinomas iš 10 nuorašų.
Skiriamos 2 redakcijos – ankstyvoji (1340; 86 straipsniai) ir vėlyvoji (1443; 129 straipsniai). Iš teisyno matyti, kad prūsai 13 a.–14 a. pirmoje pusėje jau išsiskaidė pagal turtą, bet feodaliniai santykiai tarp jų buvo tik pradėję klostytis. Baudžiamoji teisė apima 2/3 normų. Ji asmenį vertina pagal turtinę ir visuomeninę padėtį, bet ši ankstyvoji prūsų visuomenė dar visai neturi luominės reglamentacijos. Praktiškai bendruomeninės atsakomybės jau nebereikia, kiekvienas bendruomenės narys privalo pats prisiekti.
Teisyne vyrauja individualios atsakomybės principas. Net ir nustatytose bausmėse, kuriose išliko bendruomeninei santvarkai būdingų kolektyvinės atsakomybės požymių, šioji atsakomybė remiasi kiekvieno asmens atsakomybe. Kitos normos reguliuoja daugiausia žemės santykius. Teisyno užfiksuota paprotinė teisė turi bruožų, kurie būdingi ir Didžiosios Lietuvos lietuvių paprotinei teisei, išlikusiai 15–16 a. rašytiniuose šaltiniuose.
Išliko keletas Prūsų teisyno rankraščio nuorašų. Vieną jų (vėlyvosios redakcijos), pavadinimu XIV amžiaus prūsų teisės (lotynų kalba Jura Prutenorum ex saeculo XIV condita), 1866 paskelbė P. Labandas (į lietuvių kalbą išvertė P. Pakarklis ir paskelbė savo knygoje Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, 1948).
L: P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948; V. Pašuto Pomezanija: „Pomezanskaja pravda“ kak istoričeskij istočnik izučenija obščestvennogo i političeskogo stroja Pomezanija XIII–XIV v.v. Moskva 1955.
620
683