Prsų žẽmių konfederãcija, 13 a. prūsų genčių karinė sąjunga. Susidarė per 1242–49 Pirmąjį prūsų sukilimą ir buvo atnaujinta per 1260–74 Didįjį prūsų sukilimą. Prūsai telkėsi į sąjungą remdami Rytų Pamario kunigaikštį Sventopelką prieš Vokiečių ordiną, kuris iki 1241 užkariavo prūsų, išskyrus sembus, gentis. Konfederacijai priklausė Pagudė, Barta, Varmė, Notanga (vadinamos Žemutine Prūsija), vėliau – Pamedė (su Kulmo žeme vadinamos Aukštutine Prūsija; pradėta vokiečiais kolonizuoti). Po 1249 Christburgo taikos pirmoji konfederacija nustojo gyvuoti, bet iki 1253 dar priešinosi notangai. Per antrąjį (Didįjį) prūsų sukilimą prūsų karinė sąjunga buvo platesnė, patvaresnė ir stipresnė. Be minėtų žemių, jai priklausė 1255 Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro su Vokiečių ordinu užkariauta Semba, bet be visiškai pavergtos Prūsos pietuose esančios Pamedės. Kiekviena sąjungos narė (gentis) turėjo savo karo vadą, taryba koordinavo bendrus karo veiksmus; žymiausias vadas – notangas Herkus Mantas, kuris vadovavo jungtinei kelių genčių sukilėlių kariuomenei (prūsų–kryžiuočių karas, 1231–74).
Apie Vokiečių ordino karą su varmiais, bartais ir notangais ir daugelio brolių bei krikščionių mirtį (Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Kartais gentys veikė pavieniui. Stambiausi prūsų didikai (vitingai; gausiausia buvo sembų diduomenė) sukilime nedalyvavo. 1260–64 sąjunga turėjo karinių veiksmų iniciatyvą, pasiekta keletą svarbių pergalių. Nuo apie 1265 iniciatyvą perėmė Vokiečių ordinas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parama konfederacijai dėl įvairių priežasčių buvo menka, daugiau padėjo kaimynai jotvingiai. Bendri veiksmai nutrūko ir Prūsų žemių konfederacija iširo, kai iki 1270 buvo numalšintas karingiausios ir didžiausios genties sembų priešinimasis. Vokiečių ordinas, vis labiau remiamas vokiečių žemių Vakaruose, pajėgė vienu metu pulti pavienes prūsų gentis ir jas pavergė.
683