psálmė (gr. psalmos – lyros garsai, giesmė), Biblijos literatūros žanras; judėjų ir krikščionių religinė giesmė. Lyrinis ritmingas šlovinamojo stiliaus kūrinys. Artimas senovės Artimųjų Rytų ir senovės Egipto religinei poezijai. Graikų kalba – psalmos yra žodžio mizmor (hebrajų kalba – rimuotas ritmingas eilėraštis), esančio penkiasdešimt septynių psalmių pavadinimuose, atitikmuo; pagal tai, manoma, psalmės buvo giedamos pritariant styginiu muzikos instrumentu.
Psalmių turinys
Psalmėse garbinamas ir šlovinamas Dievas, itin aukštinama jo didybė ir šlovė (Ps 8; 29; 33; 100; 104), iškeliamas Dievas kaip kūrinijos valdovas (Ps 47; 93; 96–99) ar šlovinamas Dievo miestas (Ps 46; 48; 76). Dar yra raudų, arba nusiskundimų, psalmės (Ps 60; 74; 79; 80), jose skundžiasi ir atskiras asmuo, ir visa bendruomenė: Juk mes gulime kniūbsti dulkėse / ir nebegalime pakilti nuo žemės (Ps 44, 26). Karališkųjų psalmių (Ps 2; 18; 20; 132) pagrindinis veikėjas yra Dievo išrinktas ir pateptas Izraelio karalius: Dabar aš žinau, kad Viešpats padeda savo pateptajam (Ps 20, 7). Ps 15; 24; 40; 50 ryšku Išminties knygų įtaka; jose glaustai kalbama apie deramą elgesį, patinkantį Dievui: Žmogus, kuris dorai gyvena, / daro, kas teisu, / ir kalba tiesą iš grynos širdies (Ps 15, 2).
Psalmių stilius įvairus, būdingi įvairūs tropai, gausu metaforinių palyginimų: Žmogus – tarsi vėjo dvelktelėjimas, / jo dienos – tarsi dingstantis šešėlis (Ps 144, 4), sinonimų, aliteracijų ir asonansų. Akrostinėse (Ps 9; 10; 25; 34; 37 ir kitos) arba alfabetinėse (Ps 13; 19; 62; 148; 150) psalmėse kartojamas tas pats žodis ar žodžiai: Šlovinkite Viešpatį! Šlovinkite Viešpatį iš dangaus, / šlovinkite jį aukštybėse! / Šlovinkite jį visi jo angelai, / šlovinkite jį, visos dangiškosios galybės! (Ps 148, 1–2). Kai kurių psalmių pavadinimuose nurodoma jų paskirtis: Ps 30 yra pavadinta Giesmė šventyklos pašventinimo iškilmėms; manoma, ji susijusi su Judo Makabiejaus įsteigta švente (1 Mak 4, 59), kuria primenamas Šventyklos pašventinimas po to, kai ją išniekino Antiochas. Ps 111–113; 135; 146–150 yra šlovinimo psalmės, manoma, jos sukurtos Šventyklos liturgijai. Kai kurių biblistų nuomone, šios psalmės buvo sukurtos pažymėti Makabiejų pergalėms ir išaukštinti Įstatymus. Ps 60 skirta pamokyti (hebrajų kalba – lelamed), Ps 88 – paveikti ar padaryti įtaką (hebrajų kalba – leanot).
Psalmių pavadinimai
Psalmių pavadinimuose yra daug dabar nesuprantamų terminų. Jų nesuprato Biblijos vertėjai į graikų kalbą, nors rabinistinėje ir vidurinių amžių literatūroje gausu jų aiškinimų. Spėjama, jų reikšmė tapo nesuprantama pakitus liturginio giedojimo būdui; kitų biblistų manynu, tam turėjo įtakos įvairių bendruomenių savitas liturginis žargonas. Trisdešimt psalmių pavadintos šir (hebrajiškai – daina; Ps 18; 28; 33; 46). Šis terminas dažniausiai nesiejamas tik su psalmėmis – gali reikšti pasaulietinę dainą, todėl jo vartojimas nėra aiškus. Ps 120–134 pavadinime yra sąvoka šir ha-maalot; Septuagintoje ir šv. Jeronimo Biblijos vertime į lotynų kalbą ši sąvoka išversta pakopos; neaišku, ar tai susiję su muzikos atlikimu, ar simbolizuoja žydų grįžimą iš Babilonijos tremties, ar – penkiolika Šventyklos laiptelių, jungiančių moteriškąją ir vyriškąją Šventyklos dalis. Sąvoka hebrajų kalba maskil (Vulgatoje lotynų kalba – ad intellectum) yra 13 psalmių pavadinimuose (Ps 32; 42; 44; 45 ir t. t.), ji dabar t. p. nesuprantama. Septuagintoje ji išversta kaip mokymas ar nurodymas. Yra nuomonių, kad tai didaktinio pobūdžio kūrinys. Sąvoka tefila (hebrajų kalba – malda) yra Ps 17; 86; 90; 102; 142 pradžioje. Ps 7 minimos hebrajiškos sąvokos šigajon šaknis reiškia nuostabą, spėjama, žymi ditirambo odę, kitų biblistų nuomone, tai raudų psalmė Al-ha-gitit (Ps 8; 81; 84), manoma, jos buvo giedamos nuimant vynuogių derlių. Neginot (Ps 4; 6; 54; 67; 76) nurodo styginį muzikos instrumentą; spėjama, šios psalmės buvo giedamos pritariant styginiu muzikos instrumentu. Pavadinimas Al-Alamot (Ps 46) verčiamas Mergelių melodija; ši psalmė buvo giedama sopranu ar falcetu. Ps 6; 12 minima sąvoka al-hašeminit (hebrajiškai aštuonetui) gali būti siejama su aštuonstygiu muzikos instrumentu arba su psalmės giedojimu žemu balsu. Dažniausiai po kiekvienos psalmės, kartais ir kelis kartus vienoje psalmėje, vartojamas hebrajiškas žodis sela, jo reikšmė dabar t. p. nebeaiški. Manoma, tai hebrajų kalbos žodis sala, kilęs iš hebrajų salal – mesti, pulti kniūbsčiam; spėjama, giedant po kiekvieno posmo šventikas pūsteldavo ragą ir choras bei tikintieji puldavo kniūbsti.
Psalmių giedojimo tradicijos
Psalmių rinkinys sudaro atskirą ST knygą – Psalmyną. Kanoniniame Psalmyne yra 19 nuorodų, kurios, manoma, nusako psalmių dermę ar net melodiją. Psalmių dvinarės kompozicinės struktūros principas ir vadinamasis (są)narių paralelizmas turėjo įtakos psalmių muzikiniam atlikimui. Jeruzalės šventyklos liturgijoje psalmes responsoriškai giedodavo levitai (biblinio judaizmo kunigai) su choru arba be choro (kartais su kantoriumi, kuris būdavo ir dirigentas), dažnai pritardami muzikos instrumentais. Psalmės giedotos ir namuose per svarbiausias šventes (be instrumentų). Sinagogose ilgą laiką psalmės skaitytos kaip privačios maldos ar kaip kiti skaitiniai. Nuo 4 a. nusistojo liturginis psalmių giedojimas.
Krikščionys psalmių giedojimo tradiciją neabejotinai perėmė iš judėjų. NT gausu aliuzijų ir citatų iš Psalmyno. Tikėtina, jau pirmosios krikščionių bendruomenės savo susibūrimuose giedodavo psalmes. Nuo 3 a. vienuolių bendruomenėse susiklostė tradicija per tam tikrą laiką (dažniausiai savaitę ar mėnesį) giedoti visas Psalmyno psalmes. Iš to laikotarpio yra ir pirmųjų tikresnių žinių apie jų giedojimo būdą. 4 a. psalmės galutinai tapo neatsiejama liturgijos ir bažnytinės muzikos dalimi. Kitaip nei Jeruzalės šventyklos praktikoje, Bažnyčioje įsigalėjo jų giedojimas be instrumentinio pritarimo. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu vyravo responsorinė psalmodija (psalmių eilutes giedodavo solistas, o bendruomenė pritardavo trumpais atliepais). Ilgainiui (pirmiausia vienuolynuose) bendruomenę pakeitė choras, o pagrindiniu giedojimo būdu tapo antifoninė psalmodija. Grigališkajame chorale ir visame lotyniškame rite susiklostė 4 komponentų psalmių melodinės formulės – psalmių tonai. Psalmės eilutė (dažniausiai dviejų narių) pradedama įžangėle į pagrindinį psalmės rečitacinį toną, kuriuo giedama pirmoji eilutės dalis (narys). Ji užbaigiama vidurine kadencija, po kurios tuo pačiu tonu rečituojamas antrasis psalmės eilutės narys, kurį (ir kartu visą eilutę) užbaigia baigiamoji kadencija.
Maždaug nuo 9 a. pradžios, kai grigališkajame chorale buvo įvesta 8 bažnytinių dermių sistema, psalmės toną imta sieti su dermėmis. Susiklostė 8 pagrindiniai psalmių tonai. Viduramžiais psalmių tonai kartu su baigiamosiomis kadencijomis dažnai būdavo surašomi tonarijų knygose (pačiose seniausiuose jų nėra). Seniausias jų išdėstymas yra pateiktas 9 a. muzikos traktate Trumpa tonų ir psalmių atmintinė (Commemoratio brevis de tonis et psalmis modulandis).
20 a. antroje pusėje Solesmes’o benediktinai (Dom J. Claire’as, Dom D. Saulnier) išplėtojo choralo dermių teoriją šalia pagrindinių išskirdami ir 3 archajines dermes (C, D, E) bei praplėtė psalmės tonų skaičių iki 14.
Daugiabalsių psalmių pavyzdžių yra 9 a. pabaigos traktatuose Musica enchiriadis ir Scholica enchiriadis. Manoma, vėlyvaisiais viduramžiais daugiabalsiškai atliekamų psalmių daugėjo (rankraščiuose jų užrašyta nedaug). Veikiausiai šios giesmės giedotos foburdono stiliumi (buvo itin išplitęs Italijoje ir Ispanijoje) – t. y. akordine faktūra su pagrindine melodija viršutiniame balse. Ši technika buvo populiari ir Renesanso epochoje, nors kompozitoriai jau rašė ir sudėtingesnius kūrinius. Be to, šiuo laikotarpiu sulig protestantizmo sąjūdžiu psalmės pradėtos versti į tautines kalbas. Laisvai išverstos rimuotos arba metrinės psalmės tapo evangelikų reformatų (kalvinistų) giesmių pagrindine forma. Prancūzakalbių evangelikų liuteronų psalmių standartiniu tekstu tapo C. Marot vertimas, standartine polifonine muzikine jų versija – C. Goudimelio muzika visam Psalmynui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos evangelikams reformatams visų 150 psalmių muziką sukūrė su Radvilomis bei Žygimanto Augusto dvaru susijęs ir ilgą laiką Vilniuje gyvenęs kompozitorius M. Gomółka. Baroko epochoje, be jau įprastų kompozicinių technikų, pasitelkta barokinė monodija. Skirtingas stilistikas savo kūryboje išradingai vartojo C. Monteverdi. Buvo tęsiama ir psalminių motetų tradicija (18 a. pradžioje juos kūrė A. Scarlatti). Visas 150 Dovydo psalmių apimantį 4 tomų muzikos veikalą pagal C. Marot tekstus sukūrė J. Sweelinckas, muziką visam vokiškam Psalmynui (vertė C. Beckeris) – H. Schützas. Žymiausias pastarojo psalmių ciklas yra 26 Dovydo psalmės, sukurtos pagal M. Liuterio verstą tekstą. 19–20 a. liturgijai skirtų paprastų kompozicijų chorui (su instrumentiniu pritarimu ir be jo) sukūrė F. Schubertas, F. Mendelssohnas-Bartholdy, J. Brahmsas, B. Brittenas, A. Pärtas. Sudėtingų, dažniausiai stambios formos, koncertinių kūrinių pagal psalmių tekstus sukūrė A. L. Dvořákas, F. Lisztas, A. Bruckneris, I. Stravinskis (Psalmių simfonija 1930, 2 redakcija 1948), L. Bernsteinas (Chichesterio psalmės 1965), K. Pendereckis (Dovydo psalmės 1958).
Psalmės Lietuvos Bažnyčioje
Pirmieji psalmių vertimai į lietuvių kalbą ir parafrazės, pritaikytos evangelikų liuteronų liturgijai, paskelbta M. Mažvydo leidiniuose (Katekizmas 1547, Giesmės chrikščioniškas, išleista dalis 1 1566, dalis 2 1570). M. Petkevičiaus iš lenkų kalbos verstame katekizme Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas (Polski z litewskim katechizm 1598) įdėta 41 psalmė. Pirmasis visas psalmes į lietuvių kalbą išvertė J. Bretkūnas (1625 paskelbė J. Rėza; Psalteras Dovydo). Protestantiški vertimai artimi originalui. Ankstyvieji vertimai katalikiškuose leidiniuose pasirodė 17 a. (S. M. Slavočinskio, P. Šrubauskio giesmynuose). Naujų vertimų iš lenkų kalbos 1653 paskelbė evangelikas reformatas S. Jaugelis‑Telega (Psolmay Dovida šventa). J. J. Skvireckas pirmasis parengė Lietuvos katalikams skirtą visą Šv. Rašto vertimą iš Vulgatos (Šventa musų viešpaties Jezaus Kristaus evangelija ir apaštalų darbai 1906, Šventasis raštas Senojo ir Naujojo Įstatymo arba Testamento su Vulgatos tekstu 6 tomai 1911–37, Psalmių knyga 1949). Plačiausiai Lietuvoje naudojamas A. Liesio psalmyno vertimas iš Neovulgatos (Psalmynas 1973). D. Valentis psalmyną išvertė iš hebrajų kalbos (Psalmynas 1997). Ekumeniniame Biblijos leidime psalmės pirmą kartą išverstos 1999 (ST vertė A. L. Rubšys), 2002 išleistos atskiru leidiniu (Psalmynas, vertė A. L. Rubšys, redaktorė A. Puišytė).
2182
532
2752