psalmòdija (gr. psalmōidia < psalmos – lyros garsai, giesmė + ōdē – giedojimas), psalmių giedojimas. Senovės Graikijoje terminas reiškė dainavimą, pritariant styginiu muzikos instrumentu. Šlovinimo giesmės (hebrajiškai tehilim), kurios Biblijos graikiškoje versijoje Septuagintoje buvo išverstos kaip psalmės (graikiškai psalmoi), panašiai buvo suvokiamos ir senovės žydų. Jeruzalės šventykloje psalmės giedotos pritariant muzikos instrumentais. Nuo krikščionybės atsiradimo psalmodija siejama su psalmių ir kitų panašių giesmių giedojimu. Būta solinio, chorinio ir responsorinio giedojimo. Lotyniškoje tradicijoje susiklostė trys pagrindinės psalmodijos atmainos (nuo 7 a. minimos istoriniuose šaltiniuose): tiesioginė, responsorinė ir antifoninė. Tiesiogine vadinama tokia psalmodija, kai psalmė giedama ištisai, be priegiesmių (refrenų). Dažniausiai giedodavo kantorius ar kantorių grupė. Responsorine psalmodija vadinamas toks psalmės giedojimas, kai kantorius gieda psalmės eilutes, o bendruomenė ar choras atitaria trumpu priegiesmiu. Ankstyvuoju laikotarpiu priegiesmiai būdavo labai trumpi, pvz., vieno žodžio atsakas Aleliuja arba Amen, vėliau atsirado ir ilgesnių su giedamos psalmės tekstu. Antifoninė psalmodija yra chorinė. Psalmę paeiliui gieda du chorai arba dvi bendruomenės ar choro grupės. Visos psalmodijos kito, darėsi vis labiau ornamentuotos. Itin reikšmingas pasidarė antifoninės psalmodijos solistas – dažnai pradėdavo ir priegiesmį (antifoną), ir psalmės eilutės pirmą ją pusę. Iš šių trijų tipų psalmodijų susiklostė responsoriniai ir antifoniniai grigališkojo choralo svarbiausi žanrai ir formos.
2752