Psalmýnas (lot. psalterium), liturginė knyga, kurioje visos biblinės psalmės ir kai kurios kitos biblinės giesmės kartu su priegiesmiais ir trumpaisiais skaitiniais sugrupuotos tam tikra tvarka, pagal Liturginių valandų dienos ir savaitės ciklus. Vėlyvojoje antikoje susiklostė vienuoliškoji psalmių giedojimo tradicija. Ilgainiui ji paplito tarp katedrų ir parapijų dvasininkų. Pagal ją visas psalmes reikia išgiedoti per vieną savaitę, išskirsčius jas kiekvienos dienos Liturginėms valandoms. Iš pradžių buvo atsižvelgiama į dienos ir nakties laiką bei metų laikus. Tam tikra psalmė galėjo būti atliekama bet kurią dieną ar savaitę. Nuo 4 a. psalmės pradėtos giedoti pagal tam tikrą sistemą. Lotyniškojoje tradicijoje vieną ryškiausių tokių sistemų nustatė šv. Benediktas Nursietis savo vienuoliškojo gyvenimo Reguloje. Pagal Romos sistemą Ps 1–108 giedamos per Aušrinę, Ps 109–147 – per Vakarinę, 148–150 – per Rytmetinę, per Mažąsias valandas dažniausiai – Ps 118 ar kitos psalmės. Lotyniškojoje tradicijoje gyvavo ne vienas, o keli Psalmynai – visi jie buvo pagrindinio šaltinio, graikiško Biblijos vertimo Septuagintos, lotyniški variantai, turėję nemažai įtakos ir grigališkojo choralo raidai. Pirmasis jų yra vadinamasis Romos psalmynas. Jis tapo pagrindiniu tekstų šaltiniu grigališkojo choralo ir senojo Romos choralo mišių giesmėms, buvo naudojamas Romos mieste ir didesnėje Italijos dalyje iki 16 a. antros pusės, kol popiežius Pijus V (1566–72) jį pakeitė gališkuoju Psalmynu. Šis pirmiausia išplito Galijoje, o nuo Karolingų epochos (8–9 a.) – katalikiškosios Europos didžiojoje dalyje. Viduriniais amžiais liturginiai Psalmynai galėjo varijuoti savo išdėstymo tvarka ir turiniu. Vienuose psalmynuose psalmės būdavo surašomos pagal įprastinę biblinę numeraciją, kituose – pagal tai, kokia tvarka jos giedamos per savaitę. Be psalmių ir biblinių giesmių (Magnificat, Benedictus ir kitų), paprastai dar būdavo užrašomos kasdieninės su psalmėmis giedamos antifonos, dar išsamesniuose psalmynuose – ir trumpi skaitiniai su kolektomis (rečituojamomis arba giedamomis šv. Mišių maldomis). Ilgainiui liturginiai Psalmynai tapo sudėtine brevijoriaus dalimi. 1911 popiežiaus šv. Pijaus X įsakymu parengtas ir išleistas naujas liturginis Psalmynas – atgaivintas paprotys kiekvieną savaitę rečituoti 150 psalmių, jos visos išdėstytos taip, kad nesikartotų. Vatikano II susirinkimo (1962–64) nutarimu popiežiaus Pauliaus VI (1963–78) pontifikato metais liturginis Psalmynas reformuotas, psalmės išdėstytos taip, kad jos būtų rečituojamos per keturias savaites, atsisakyta kelių psalmių, pridėta naujų ST ir NT giesmių.
Bizantiškosios tradicijos liturginis Psalmynas padalytas į 20 dalių, vadinamų katismomis. Per Rytmetinę giedamos 2–3 katismos, per Vakarinę – viena (dažniausiai aštuonioliktoji arba pirmoji). Minint mirusiuosius giedama septynioliktoji katisma. Katismų giedojimo tvarka kinta priklausomai nuo liturginių metų laiko, nes tam tikrais laikotarpiais kasdien giedamos vis kitos katismos, o kitu laiku kai kurios jų giedamos nuolat.
2752