Psalmýnas, Psálmių knygà, Biblijos (Senojo Testamento) viena knygų. Kanoninį Psalmyną sudaro 150 psalmių. Masoretiniame Psalmyne tekste, jo vertime į graikų (Septuagintoje) ir lotynų (Vulgatoje) kalbą yra vienodas psalmių skaičius, bet skiriasi jų numeracija. Masoretų tradicijos Ps 9–10 ir Ps 114–115 Septuagintoje ir Vulgatoje yra sujungtos kaip vientisos psalmės, o Ps 116 ir Ps 147 – padalytos į dvi: hebrajų Ps 116, 1–9 laikoma Ps 114, o Ps 116, 10–19 laikoma Ps 115 bei hebrajų Ps 147, 1–11 laikoma Ps 146, o Ps 147, 12–20 laikoma Ps 147. Manoma, tokiam psalmių padalijimui turėjo įtakos įv. bendruomenėse skirtingas Toros, Pranašų knygų ir Raštų kasmetinis skaitymas.
Psalmynas pagal Tradiciją dalijamas į penkias knygas, kiekviena jų baigiasi doksologija (Viešpaties garbinimu). Pirmąją knygą sudaro Ps 1–41, antrąją – Ps 42–72 (čia kitaip nei kitose Psalmyno knygose vietoj JHWH vartojamas Elohim); trečiąją – Ps 73–89; ketvirtąją – Ps 90–106; penktąją – Ps 107–150. Rabinistinėje literatūroje teigiama, kad tradicija Psalmyną dalyti į penkias knygas yra susijusi su Toros skirstymu į penkias knygas. Psalmyno dalijimą į penkias knygas mini ir ankstyvieji Bažnyčios Tėvai (šv. Jeronimas, šv. Ipolitas Romietis). Masoretų tradicijoje psalmės, išskyrus trisdešimt keturias, turi paprastus (vieno ar dviejų žodžių) ar sudėtinius pavadinimus. Septuagintoje ir Vulgatoje šios trisdešimt keturios psalmės irgi yra pavadintos, bet hebr. tradicijoje pavadinimų neturi; Ps 115 neturi pavadinimo nė vienoje tradicijoje. Pavadinimas dažniausiai nurodo psalmės sukūrimo aplinkybes, kūrinio pobūdį, paskirtį, giedojimo būdą ir autorių. Septyniasdešimt trijų psalmių autorystė priskiriama Dovydui, dvylikos – šventyklos giedotojų protėviui Asafui, vienuolikos – Koracho sūnums, trijų – Jedutūnui, dviejų – Saliamonui ir po vieną – Hemanui (Ps 88), Etanui (Ps 89) ir Mozei (Ps 90), kitos yra anoniminės. Septuagintoje ir Vulgatoje minima, kad Ps 145–148 autoriai yra Agėjas ir Zacharijas. Talmudo traktate Baba Batra teigiama, kad Dovydas parašė 10 psalmių, traktate Pesachim visos psalmės priskiriamos Dovydui. Šv. Ambraziejus ir šv. Augustinas visas priskyrė Dovydui, o šv. Jeronimas tam nepritarė. 19 a. biblistai psalmių sukūrimą datavo Makabiejų laikotarpiu, nes jose daugiausia minimi 2 a. prieš Kristų Judėjos istoriniai įvykiai. Pagal 20 a. biblistų tyrinėjimus, psalmės sukurtos iki 2 a. prieš Kristų, nes Psalmyne nėra graikų kalbos sąvokų ir 2 a. prieš Kristų laikotarpio eschatologinių nuostatų, nepabrėžiamas tautos nuodėmingumas ar dorovės pranašumas prieš kultą. Septuagintos vertime nesuprantama gausybė sąvokų įrodo, kad psalmės buvo parašytos iki 3 a. pabaigos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vyrauja nuomonė, kad dvidešimt keturios psalmės yra sukurtos Karalių laikotarpiu (pirmąjį psalmių rinkinį sudaro ankstyviausios psalmės, visų jų, išskyrus Ps 1–2; 10; 33, autorystė priskiriama Dovydui), trylika – Babilonijos tremties (manoma, tai Asafo psalmės), trisdešimt trys – ankstyvuoju Persijos laikotarpiu, šešiolika – viduriniuoju, vienuolika – vėlyvuoju Persijos laikotarpiu (Ps 93, 96–100), aštuonios – ankstyvuoju helenistiniu, keturiasdešimt dvi – vėlyvuoju helenistiniu laikotarpiu. Ps 33; 102; 118; 139; 129; 147; 149 priskiriamos Makabiejų laikotarpiui (176–134 prieš Kristų).
2182