pseudològija (pseudo… + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), mitomãnija (gr. mythos – šneka, žodis, pasakojimas, padavimas + gr. mania – aistra, potraukis), liguistas potraukis meluoti, įsivaizduojamus dalykus painioti su tikrais faktais. Pseudologijos priežastys yra liguistas garbės, pripažinimo troškimas, didybės manija arba psichikos ligos (isterija, neurozė, paranoja, šizofrenija). Ligonis vaidina vienokį ar kitokį vaidmenį, išsigalvoja fizinius sutrikimus ir meluodamas stengiasi atkreipti dėmesį į save (sukelti pagarbą, susižavėjimą, užuojautą, norą padėti), gauti konkrečios asmeninės naudos (pagalbą, materialinę paramą, nuolaidų). Tokie žmonės greitai užmezga pažintis, prisitaiko prie aplinkybių ir lengvai įgyja pasitikėjimą. Jie yra lengvabūdiški, išsiblaškę, paviršutiniški, negali ištverti ilgesnės įtampos. Jų pagrindinė ypatybė – negebėjimas pažaboti vaizduotės. Jų prasimanymai dažniau susiję su asmenybe: kad gautų naudos, noriai pasakoja apie savo aukštą kilmę, einamas pareigas, turtą, įtakingus draugus.
Pirmasis fantastinės pseudologijos terminą 1891 pavartojo vokiečių psichiatras A. W. A. Delbrückas (1862–1944), mitomanijos – 1905 prancūzų psichiatras E. Dupré (1862–1921). Pasak E. Dupré, pseudologija būdinga ir vaikams, bet jie meluoja suvokdami realybę, o suaugusiesiems pseudologija pasireiškia sergant psichikos ligomis.