psichiãtrija (psicho… + gr. iatreia – gydymas), medicinos šaka, tirianti psichikos sutrikimų priežastis, patogenezę, epidemiologiją, patologiją, diagnostiką, gydymą, reabilitaciją ir profilaktiką, medicininę, socialinę ir teisinę pagalbą psichikos ligoniams.
Žinių apie psichikos ligas ir jų gydymą randama senovės graikų ir romėnų raštuose. Daugelis to meto gydytojų suprato, kad psichikos sutrikimai yra ligos požymis. Buvo mėginama nustatyti psichikos ligų priežastis, nurodoma alkoholio žala. Asklepijas 1 a. pr. Kr. aprašė psichikos pokyčių karščiuojant ir ištikus manijos priepuoliui skirtumus, gydymą šviesa, mityba, muzika. Galenas (senovės Roma) aprašė paranoją, distimiją, lytinio nepasitenkinimo poveikį isterijai. Pirmoji psichiatrijos ligoninė įsteigta 705 Bagdade, vėliau 8 a. pradžioje įkurta ligoninė Fese, 800 – Kaire. Viduriniais amžiais musulmoniškose šalyse imta taikyti kalbėjimo su ligoniais terapija (moralės psichoterapija), vonių, muzikos, darbo terapija, gydymas žolėmis. N. ud‑din Muhammadas (Arabija) 10 a. aprašė depresiją, neurozę, impotenciją, psichozę, maniją ir kitas psichikos ligas, Avicena (Persija) sukūrė pulso kaitos priklausomybės nuo emocijų sistemą (fiziologinę psichologiją), aprašė haliucinacijas, nemigą, maniją, melancholiją, demenciją, epilepsiją, paralyžių, drebulį, galvos svaigimą.
Europoje psichikos ligos viduriniais amžiais daugiausia buvo aiškinamos mistiškai (demonų poveikiu). 12 a. įsteigta ligonių gydymo įstaigų: Metze (1100), Uppsaloje (1305), Bergamo (1325), Florencijoje (1385), Valensijoje (1409). 13–16 a. pavojingiems psichikos ligoniams Europoje pradėta steigti specialias prieglaudos (pamišėlių namai), kurios ilgai buvo ligonių izoliavimo, bet ne gydymo įstaigos. 1247 pastatyto Betliejaus žvaigždės seserų ordino vienuolyno patalpose Londone nuo 1357 buvo gydomi ir psichikos ligoniai (manoma, tai buvo viena seniausių Europos psichiatrijos ligoninių). 1656 Prancūzijos karalius Liudvikas XIV įsteigė visuomeninę psichiatrijos ligoninių sistemą. T. Willisas (1621–75, Didžioji Britanija) 1667 aprašė smegenų ir nervų sistemos anatomiją, iškėlė versiją, kad psichikos ligos kyla dėl smegenų pažeidimo. 1758 W. Battie (1703–76, Didžioji Britanija) išleido knygą Pamišimo ligų traktatas (Treatise on Madness), kurioje aprašė ligonių izoliavimo svarbą. Tik 18 a. pradėta rūpintis psichikos ligonių slauga ir gydymu. P. Pinelis (Prancūzija) klasifikavo psichikos ligas, daugelis jo sukurtų terminų vartojami iki šiol. 1792 jis pertvarkė psichiatrijos pagalbą: panaikino ligonių varžymo priemones, fiz. bausmes, reikalavo, kad ligoninėse būtų elgiamasi humaniškai, W. Tuke’as (1732–1822, Didžioji Britanija) pritaikė šį metodą Yorko ligoninėje Didžiojoje Britanijoje. B. Rushas 1745–1813, Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad psichikos ligų priežastys yra smegenyse, B. Franklinas 1706–90, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1756 įsteigė Pensilvanijos ligoninę. 18 a. pabaigoje–19 a. psichiatrija tapo atskira medicinos šaka. 1808 J. Chr. Reilis (1759–1813, Vokietija) sukūrė psichiatrijos terminą. Jai pagrindus padėjo V. Chiarugi (1759–1820, Italija), W. Griesingeris (1817–68, Vokietija), J. Balinskis, H. Maudsley (1835–1918, Didžioji Britanija). R. Burtonas (1577–1640, Anglija) aprašė melancholiją. Sindrominę psichiatrijos kryptį (ji psichikos ligomis laikė tam tikrus simptomų derinius, pvz., maniją, melancholiją) ėmė keisti nozologinė kryptis, nagrinėjanti paskiras psichikos ligas. A. L. J. Bayle’is (1799–1858, Prancūzija) 1822 aprašė progresuojantįjį paralyžių, V. Kandinskis (1825–89, Rusija) 1880 – pseudohaliucinacijas, S. Korsakovas (Rusija) 1887 – alkoholinę psichozę. E. Kraepelinas (1856–1926, Vokietija) padėjo pagrindus šiuolaikinei mokslinei psichiatrijai, psichofarmakologijai ir psichikos ligų genetikai. J. M. Charcot (Prancūzija) gydė isteriją hipnoze. P. M. F. Janet (Prancūzija) tyrė somnambulizmo, fugos, kontraktūrų ir traumų ryšį, pabrėžė, kad isterija dažniau ištinka asmenis, turinčius įkyrių minčių, pablogėjusią atmintį ir neįsisąmonintų potraukių. 1841 Didžiojoje Britanijoje įsteigtas Karališkasis psichiatrų koledžas. S. Freudas (Austrija) 19 a. 10 dešimtmetyje pradėjo taikyti vadinamuosius gydymo kalbėjimu – psichoanalizės – metodus, tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą, 1897 pirmasis pavartojo id, ego ir superego terminus; svarb. kn. Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung, 1900), Psichoanalizės įvadas (Vorlesungen zur Einführung in die Psychoanalyse, 3 t. 1916–17, liet. 1999). E. Bleuleris (Šveicarija) pasiūlė šizofrenijos (skilusio proto) terminą vietoje anksčiau taikyto ankstyvosios demencijos termino (1860 sukurto B. Morelio, 1809–73, Prancūzija), 1910 – autizmo terminą, aprašė sinesteziją. P. Broca (Prancūzija) teigė, kad tam tikros smegenų dalys kontroliuoja tam tikras funkcijas. 1912 C. G. Jungas (Šveicarija) sukūrė kitokią nei Freudo teorijos analitinės psichoterapijos tradiciją. Didelę reikšmę psichiatrijos plėtotei turėjo I. Sečenovo ir I. Pavlovo (abu Rusija) tyrimai iš nervų sistemos fiziologijos. A. Alzheimeris (1864–1915, Vokietija) 1906 aprašė presenilinę demenciją – Alzheimerio ligą, A. Pickas (1851–1924, Čekoslovakija) – patomorfologinius požymius sergant silpnaprotyste. W. Jamesas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė funkcinę psichologijos mokyklą. F. R. Schaudinnui ir E. Hoffmannui (1863–1959, abu Vokietija) 1905 atradus sifilio sukėlėją blyškiąją treponemą atskleista progresuojančiojo paralyžiaus priežastis. S. Ramónas y Cajalis (1852–1934, Ispanija) 1906 nustatė smegenų ląstelių struktūrą. E. Frommas išplėtojo Freudo edipinę teoriją, aiškinančią neurozės priežastis. 1921 O. Loewi (Vokietija) atrado acetilcholiną ir nustatė jo reikšmę perduodant nervinį impulsą, tai paskatino psichofarmakologijos raidą. 1922 atradus insuliną M. Sakelis (1900–57, Austrija) 1927 pradėjo taikyti insulino šoko terapiją. E. Monizas (Portugalija) 1935 sukūrė chirurginę operaciją – lobotomiją. 1937 sukurtas metilfenidatas vaikų dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromui gydyti. 1938 U. Cerletti (1877–1963, Italija) pradėjo taikyti elektros traukulių terapiją. 20 a. viduryje sparčią psichiatrijos plėtotę lėmė psichologijos, neurofiziologijos, genetikos, imunologijos laimėjimai, susikūrė kognityvinės elgesio teorijos mokykla (J. B. Watsonas, E. C. Tolmanas, C. L. Hullis, B. F. Skinneris, A. Ellisas, visi Jungtinės Amerikos Valstijos). 1948 J. Cade’as (1912–80, Australija) pradėjo naudoti ličio druskas manijai gydyti. 1952 J. Delay (1907–87) ir P. Denikeras (1917–98, abu Prancūzija) paskelbė apie chlorpromazino teigiamą poveikį gydant psichozę. 1960 susintetintas chlorpromazino derivatas imipraminas depresijai gydyti. 1961 įkurta Pasaulinė psichiatrų asociacija. 1971 pradėta psichikos ligų radiologinė diagnostika. 1972 išleistas pirmasis diagnostinis ir statistinis psichikos ligų žinynas (J. Feighneris ir kiti, Jungtinės Amerikos Valstijos). 1975 A. T. Beckas (g. 1921, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė kognityvinės elgesio terapijos principus. 1976 sukurta pozitronų emisijos tomografija padėjo nustatyti receptorius ir smegenų sritis, kurias veikia tam tikri vaistai, paaiškėjo veikliųjų medžiagų svarba (dopamino – šizofrenijos, serotonino – depresijos, gamaaminosviesto rūgšties – nerimo sutrikimų) ligų patogenezėje. 1987 sukurti pirmieji selektyvūs serotonino receptorių inhibitoriai depresijai, nerimui, panikai gydyti, 1993 – dopamino D2 receptorių blokatoriai. 1995 6 chromosomoje aptiktas geno defektas, reguliuojantis šizofrenijos atsiradimą. 2005 sukurta gilioji smegenų stimuliacija (elektrodų implantacija į pažeistas sritis) Tourette’o sindromui, Parkinsono ligai, obsesiniam kompulsiniam sindromui gydyti. 2007 sukurti trečiosios kartos antipsichotikai (daliniai dopamino antagonistai), 2008 – glutamato receptorių antagonistai, kuriais bandoma gydyti šizofreniją.
Lietuvoje
Psichiatrijos pradininkas buvo S. L. Bizijas, 1772 parašęs veikalą Atsakymas bičiuliui filosofui dėl melancholijos, manijos ir kaltūno (Responsum ad amicum philosophum de melancholia, manija et plica polonica suscitantem). Vilniaus universitete psichiatrijos paskaitas 1800 pradėjo skaityti D. O’Connoras. Vėliau universitete psichiatriją dėstė J. Frankas, V. Herberskis, F. Rimkevičius, A. Abichtas. Psichikos patologijos problemas nagrinėjo A. Sniadeckis veikale Organinių būtybių teorija (Teorya jestestv organicznych 2 t. 1804–11). J. Franko knygoje Praktiški medicinos patarimai (Praxeos medicae universae praecepta 14 t. 1811–43) t. 2 aprašytos to laikotarpio dažnesnės psichikos ligos. Ši knyga laikoma pirmuoju Lietuvoje psichiatrijos vadovėliu. 1794–1842 Vilniaus universitete ir Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademijoje iš psichiatrijos apgintos 3 daktaro disertacijos (pvz., 1815 J. Bukoveckio apie psichozę). 1842 uždarius akademiją psichiatrijos klausimus Vilniaus medicinos draugijos (įkurta 1805) posėdžiuose nagrinėjo A. F. Adamovičius, J. Šimkevičius ir kiti gydytojai. 1870 Vilniaus psichiatras K. Maleševskis parašė knygą Praktiniai beprotybės, arba sielos ligų, stebėjimai (rusų kalba). Jo iniciatyva Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje pradėta taikyti darbo terapija ir psichoterapija. 20 a. pradžioje N. Krainskis nustatė kai kuriuos epilepsijos vystymosi mechanizmus, suformulavo naujų koncepcijų apie psichinės veiklos ir jos sutrikimų esmę. 1903–05 Vilniuje N. Krainskio iniciatyva buvo leidžiamas pirmasis Lietuvoje periodinis psichiatrijos leidinys Naučnyj archiv Vilenskoj okružnoj lečebnicy. 1920–22 psichiatrija buvo dėstoma Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922 Psichiatrijos katedra buvo įkurta Vilniaus universitete, 1924 – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas). 3–4 dešimtmetyje Lietuvos psichiatrai daugiausia tyrė psichikos ligų paveldimumo, alkoholizmo problemas. 1935 išleista J. Blažio monografija Įvadas į psichiatriją. V. Vaičiūno iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto klinikoje pradėta praktikuoti encefalografija, mielografija ir kiti tyrimo metodai, insulino ir elektros šoko terapija. Nuo 20 a. vidurio psichiatrijos problemos buvo nagrinėjamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje (1950–89 Kauno medicinos institutas, 1989–98 Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas) ir Vilniaus universitete. Daugiausia buvo tiriama šizofrenijos patogenezė, klinika, alkoholizmo formavimosi ir dinamikos ypatumai (J. Andriuškevičienė, A. Dembinskas), vegetacinės nervų sistemos ligų diagnostika ir gydymas (A. Jocevičienė), psichikos ligų diagnostika ir gydymas (J. Šurkus). Sovietmečiu psichiatrija piktnaudžiauta politikos tikslais – disidentai priverstinai buvo laikomi ir guldomi psichoneurologinėse ligoninėse.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pradėta tirti paauglių toksikomanijos, narkomanijos problemos (A. Dembinskas), vaikų protinio atsilikimo priežastys, sutrikusio intelekto asmenų globa (D. Pūras), depresijų, mėginimų žudytis profilaktikos priemonės (R. Milašiūnas), traumų psichologija, savižudybių tyrimai (D. Gailienė), neurozinių postresinių ir psichosomatinių sutrikimų psichoterapija (E. Laurinaitis).
Knygos: autorių kolektyvo Nervų ir psichinės ligos (1972 32001), Nervų ligos (1979 31998), Psichiatrija (2003), A. Dembinsko Paauglių alkoholizmas, toksikomanija ir narkomanija (1989), D. Pūro Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus (2000), D. Gailienės Savižudybių prevencijos idėjos (2001), E. Laurinaičio, R. Milašiūno Psichoterapija (2008), R. Milašiūno, Dariaus Leskausko, Rimos Viliūnienės Psichodinaminė psichiatrija (2016).