pschika (gr. psychē – siela), žmogaus ir kitų aukštesniųjų gyvūnų nervų sistemos ir smegenų savybė atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Psichika yra nervų sistemos savybė, bet psichinės veiklos ir nervų sistemos veiklos dėsniai netapatūs. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir jo psichika. Žmogaus nervų sistema, kurios svarbiausia dalis yra galvos smegenys, labiau išsivysčiusi už kitų gyvūnų nervų sistemą. Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas. Išoriškai psichika reiškiasi kaip organizmo veikla ir elgesys. Organizmui sąveikaujant su aplinka atsiranda psichiniai reiškiniai. Pagal pastovumą ir trukmę visus psichinius reiškinius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: procesai, būsenos ir savybės. Psichiką ir psichinių reiškinių turinį sudaro daiktų, reiškinių, veikiančių organizmą kaip dirgikliai, jų savybių, tarpusavio santykio atspindys. Savitas to turinio bruožas yra jo idealumas. Psichikos materialusis pagrindas yra galvos smegenų aukštesniųjų skyrių (didžiųjų pusrutulių, požievio branduolių ir tarpinių smegenų) veikla, reguliuojanti organizmo sąveiką su aplinka.
Psichika yra organizmo filogenezės ir ontogenezės rezultatas – kokybiškai nauja jų prisitaikymo prie aplinkos forma. Prisitaikyti prie pastovios arba dėsningai kintančios aplinkos organizmui pakanka genetiškai paveldėtų stereotipinių reakcijų (instinktų, nesąlyginių refleksų). Nuolat kintanti aplinka, kaip sudėtingas dirgiklių derinys, reikalauja iš organizmo didesnio lankstumo, kuris atsiranda tik išsivysčius psichikai. Psichika sudaro sąlygas pasirengti veiklai – atrinkti efektyviausius veiksmus tikslui pasiekti. Psichikos savybė atskleisti potencialios veiklos būdus aiškinama refleksine psichikos prigimtimi – organizmą veikiantys dirgikliai iš dalies aktualizuoja ankstesnėje veikloje susidariusias ir atminties išsaugotas reakcijas. Patyrimo atgaminimas psichiniu vaizdu, leidžiantis atspindėti ir tiesiogiai organizmo neveikiančias daiktų savybes, nuspėti galimą įvykių eigą ir savo veiklos rezultatus, yra pažintinio tikrovės atspindėjimo pagrindas. Organizmo gyvybei svarbius poveikius ir objektus psichiniame vaizde išskiria afektai, emocijos, jausmai, atspindintys ne objektyvias daiktų savybes, bet jų vertę aktualių motyvų ir poreikių atžvilgiu. Didėjant psichikos gebėjimui numatyti įvykius ir veiklos rezultatus ji ištobulėja tiek, kad individai iš anksto gali pasiskirstyti funkcijas savo bendroje veikloje, susidaro sąlygos žmogaus visuomeninei raidai. Šio proceso pagrindas – kolektyvinis patyrimas, įgyjamas darbinėje veikloje. Jo kaupimas ir perdavimas kalba yra naujas psichikos raidos šaltinis, nulemiantis aukštesniųjų psichinių funkcijų susidarymą. Kalba padidina psichinio atspindėjimo galimybes papildydama jį visuomenės sukauptomis žiniomis. Dėl kalbos susidaro vidinių dirgiklių sistema, leidžianti veiklos subjektui valingai valdyti savo psichinius procesus (ką nors prisiminti, įsivaizduoti, mąstyti), būti nepriklausomam nuo tiesiogiai atspindimos aplinkybės. Socialinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis susidaro aukščiausioji psichinio atspindėjimo forma – sąmonė, kuri būdinga tik žmogui.
Psichiką tiria psichologija, filosofija, fiziologija, medicina, kibernetika ir kiti mokslai. Nuo seno buvo pastebėta, kad psichiką (iki 19 a. antros pusės ji vadinta siela) turi tik gyvieji organizmai, todėl kelta problema – koks jos ryšys su organizme vykstančiais materialiais procesais, tai yra psichofizinė problema. Filosofai idealistai (idealizmas), spiritualistai (spiritualizmas) psichiką aiškino kaip nuo materijos nepriklausomą substanciją, kuri gali turėti įtakos materialiems kūnams. Senovės graikų filosofas Platonas psichiką įsivaizdavo kaip idėjų pasaulį, siekiantį susilieti su pirmaprade idėja, t. y. laikinai susijungusia su kūnu, bet nuo jo nepriklausoma. Vienas pirmųjų rašytinių šaltinių, apibendrinančių to meto žinias apie psichiką, yra senovės graikų filosofo Aristotelio traktatas Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Jame sakoma, kad siela jungia ir derina įvairius organus, kurie skiriasi savo pavidalais, funkcijomis ir susideda iš nevienodų elementų. Prancūzų matematikas ir filosofas R. Descartes’as psichiką laikė substancionalia būtimi, nuo materijos nepriklausoma ir veikiančia iš savęs (ta veikla esanti mąstymas). Panašiai psichiką aiškina okazionalizmas, šiais laikais – Didžiosios Britanijos neurofiziologas Ch. S. Sherringtonas. Materialistinė (materializmas) psichikos samprata kito. Senovės graikų filosofas Demokritas psichiką laikė tik atomų kombinacija, vulgarusis materializmas – viena materijos būsenų, organizmo funkcijų; mąstymas esąs fiziologinė smegenų funkcija, tokia kaip ir tulžies išskyrimas – kepenų funkcija. Krikščionybė psichiką apibūdina kaip nemirtingą, Dievo duotą sielą. Dialektinis materializmas psichinių išgyvenimų turinį laiko faktu, kiekvieno žmogaus subjektyviai patvirtintu ir objektyviai išreikštu elgesiu ir kalba. Austrų psichiatras, psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas žmogaus psichiką suskirstė į sąmonę, pasąmonę ir priešsąmonę. Šie psichikos lygiai reiškiasi visoje žmogaus asmenybės struktūroje, kurią sudaro 3 dalys: id (pasąmonės energijos šaltinis), ego (sąmoninga asmenybės dalis) ir superego (aukščiausioji asmenybės struktūros dalis, suformuota visuomenės normų ir taisyklių, kurių įgyjama per patirtį ir auklėjimą). Šveicarijos psichologas C. G. Jungas išskyrė ego (sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, dėl to mes save suvokiame kaip žmogų), individualiąją pasąmonę (ją sudaro anksčiau įsisąmoninti išgyvenimai, jausmai, mintys, kompleksai, kurie buvo išstumti ir gali turėti įtakos nesąmoningam žmogaus elgesiui) ir kolektyvinę pasąmonę (atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms). Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojama psichikos kaip smegenų informacinės veiklos samprata (psichinė veikla tapatinama su informacijos apdorojimu). Genetiniai tyrimai patvirtina tiesioginę priklausomybę tarp organizmų (ypač jų nervų sistemos) ir psichinių funkcijų išsivystymo. Psichopatologiniai tyrimai patvirtina, kad pažeidus smegenis (ypač galvos smegenų žievę ir retikulinę sistemą) sutrinka psichinės funkcijos.