psichoanaltinė krtika, meno, daugiausia literatūros, kritikos kryptis, kilusi iš psichoanalizės. Metodo pagrindai paimti iš S. Freudo pasąmonės ir sapnų studijų. Literatūros kūrinyje ieškoma užmaskuoto pasąmonės turinio simbolinės ir metaforinės raiškos. Konkrečių psichoanalitinės kritikos pavyzdžių pateikė pats S. Freudas, aptardamas klasikinius literatūros tekstus ir išryškindamas Edipo kompleksą Sofoklio dramose, W. Shakespeare’o dramoje Hamletas, F. Dostojevskio kūryboje ir gyvenime. Kurį laiką psichoanalitinė kritika buvo suprantama kaip Edipo komplekso, falinio įvaizdžio, trinarės asmens struktūros (id, ego, superego), psichologinių tipų, gynybinių mechanizmų (išstūmimas, neigimas, pakeitimas, kompensacija) ir tikrovėje nerealizuotų seksualinių troškimų (libido) sublimacijos (estetizavimo) meno kūrinyje paieškos. Tokiais klasikiniais froidistinės psichoanalitinės kritikos pavyzdžiais yra tapę M. Bonaparte (1882–1962) studija apie E. A. Poe (Edgaras Poe: Psichoanalitinis tyrimas / Edgar Poe. Étude psychanalytique 1933), A. E. Joneso (1879–1958) apie W. Shakespeare’o dramą Hamletas (Hamletas ir Edipas / Hamlet and Oedipus 1949).
Didelę įtaką psichoanalitinei kritikai turėjo C. G. Jungas, jis suformulavo kolektyvinės pasąmonės matmenį, išskyrė anima, animos, šešėlio, motinos ir kitus archetipus, kuriais pagrindė kūrybinės vaizduotės veiklą. C. G. Jungo ir jo šalininkų mokykla turėjo įtakos naujoms su psichoanalitine kritika susijusioms atšakoms – struktūrinei antropologijai (C. Lévi-Straussas), archetipinei kritikai (N. Frye), mitopoetinei kritikai. Naują psichoanalitinės kritikos etapą pradėjo prancūzų psichoanalitikas J. M. É. Lacanas, kuris psichoanalizei pritaikęs lingvistikos ir struktūralizmo laimėjimus priėjo prie išvados, jog pasąmonė nėra chaotiška, bet struktūruota kaip kalba. Plėtojantis psichoanalizei psichoanalitinės kritikos atstovai į analizę įtraukė vis daugiau kompleksų (Elektros kompleksas, nevisavertiškumo, kastracijos, įtakos, baimės ir kita), asmens raidos stadijų (oralinė, analinė, falinė, veidrodinė ir kitos), veiklos mechanizmų (narcisizmas, identifikacija, kondensacija, perkėlimas ir kita).
Nuo pat susiformavimo psichoanalitinė kritika buvo įvairiai vertinama, bet jos indėlis į literatūros kritiką ir interpretaciją labai didelis. Nuolat persvarstoma psichoanalitinės kritikos mokykla (metodas, teorija, koncepcija), praturtindama gretutines kritikos rūšis (naujosios kritikos, feminizmo, postfeminizmo, recepcijos, lyčių studijų ir kita), išliko reikšminga ir 21 amžiuje.
LIETUVOJE psichoanalitinės kritikos principus naudojo V. Daujotytė‑Pakerienė, V. Kavolis (knyga Žmogaus genezė: Psichologinė Vinco Kudirkos studija 1963), V. Kubilius ir kiti.
L: M. Marini Psichoanalitinė kritika / Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai Vilnius 1998; T. Eagleton Įvadas į literatūros teoriją Vilnius 2000; XX amžiaus literatūros teorijos / sud. A. Jurgutienė Vilnius 2006; J. Lacan Écrits Paris 1966; Literature and psychoanalysis. The question of reading: Otherwise Baltimore 1982; A. Elliott Psychoanalytic Theory: An Introduction Oxford 1994.
389