psichoanãlizė (psicho… + analizė), psichoanaltinė teòrija, psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija; psichoterapijos sistema. Psichoanalizės teorija remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas (minčių, fantazijų ir santykių) formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais: topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu. Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis) psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis: sąmonę (susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), priešsąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę), pasąmonę (tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose). Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti – su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą – neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą). Antriniai procesai (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą. Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu (psichinės veiklos dinamika, sąmoningi ir pasąmoningi dalių tarpusavio ryšiai) pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika. Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama (sublimacija) ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija. Genetiniu aspektu analizuojama psichikos prigimtis ir raida (psichoseksualinė raida, fiksacija). Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai: id (instinktyvūs potraukiai), ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai). Id potraukiai niekada neįsisąmoninami, dalis ego ir superego turinio gali būti įsisąmoninta. Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai 4 ir išoriniai stimulai. Asmuo gali prisitaikyti prie aplinkos naudodamas įgimtus mechanizmus – kateksį (psichinės energijos sujungimas su išoriniu objektu ar reiškiniu, su kitu asmeniu arba su savimi).
Psichoanalizė yra ilgalaikis (kurso trukmė dažniausiai nuo 4–6 metai) intensyvus gydymas, kurio tikslas – ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti. Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Pacientas turi būtinai gulėti ant kušetės ir nematyti psichoanalitiko veido ar kūno reakcijos, tai padeda žmogui netrukdomai išsakyti visus tuo metu kylančius potyrius, mintis. Taikoma vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija. Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo. Iš klasikinės psichoanalizės išsiplėtojo psichoanalitinė psichoterapija, kuri remiasi psichoanalizės teorija, bet skiriasi savo tikslais ir terapijos aplinka (pokalbis vyksta sėdint). Psichoterapeutas nesiekia įsiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės klodus ir išsamiai jį pažinti, svarbiausia – išgydyti sutrikimą, panaikinti jo simptomus. Į psichoterapeutą gali kreiptis visi, kurie dėl įvairių būsenų turi emocinių ir bendravimo sunkumų, patyrė psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, esant nerimui, įtampai, adaptacijos, asmenybės sutrikimams.
Psichoanalitikų rengimą reglamentuoja ir kontroliuoja Tarptautinė psichoanalizės asociacija (The International Psychoanalytical Association, įkurta 1910; steigėjas austrų psichologas ir psichiatras S. Freudas), kuri vienija daugiau kaip 12 000 psichoanalitikų (jai priklauso ir visi Lietuvos psichoanalitikai), nuo 1920 leidžia International Journal of Psychoanalyse, rengia tarptautinius kongresus. Europoje veikia Europos psichoanalizės federacija (įkurta 1967), kuri nuo 1972 leidžia biuletenį anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, rengia konferencijas.
Klasikinę psichoanalizės teoriją ir psichoterapiją nuo 1890 plėtojo S. Freudas (psichoanalizės terminą pavartojo 1896). Jam turėjo įtakos Didžiosios Britanijos gamtininko Ch. R. Darwino mintys apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Pasak jo, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Teigė, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėžė seksualinių potraukių, agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai (žmogaus raida aiškinama nesąmoningais stimulais ir motyvais). Remdamasis neurozėmis, isterijomis ir psichozėmis sergančių žmonių klinikiniais tyrimais S. Freudas pastebėjo, kad emocinių problemų priežastys slypi žmogaus sąmonėje. Pasak jo, šiuos sutrikimus sukelia ankstyvojoje vaikystėje patirti traumuojantys potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, bet lieka pasąmonėje ir lemia sutrikimų atsiradimą. Remdamasis prancūzų gydytojo, neurologo J.‑M. Charcot metodais, siekdamas atskleisti pasąmonės turinį, įtraukti jį į sąmonę S. Freudas 1895 sukūrė laisvųjų asociacijų metodą, panaudojo hipnozės ir katarsio elementus. Bendraudamas su pacientais S. Freudas pastebėjo, kad daugelis jų skundžiasi seksualinėmis problemomis, ir padarė prielaidą, kad jos kyla dėl kultūrinių seksualinės išraiškos apribojimų. Pagal šią teoriją (jos jis praktiškai atsisakė 1923) nepriimtini seksualiniai troškimai slopinami pasąmonėje (visuomenė smerkia ikivedybinį lytinį gyvenimą, o tai kelia baimę). Analizuodamas sapnus, absurdiškas klaidas, kalbos riktus, netikėtas asociacijas tarp žodžių, vaikystės prisiminimus, klaidingus poelgius, S. Freudas atskleidė gilius vidinius konfliktus, kurie kankindavo pacientus. Savo teiginius išdėstė knygoje Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung 1900). 1913 sukūrė topografinį modelį, 1923 pertvarkė savo teiginius (įvedė 3 naujas struktūras – id, ego, superego) į vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė knygoje Ego ir Id (Das Ich und das Es). Jis teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančios realybės (id ir ego), taip pat žmogus naudoja gynybos mechanizmus, kad būtų atstatyta ego pusiausvyra. Daugelis S. Freudo mokinių pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų ankstyvosios vaikystės svarbą, bet ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių žmogaus sąmonės ir pasąmonės paaiškinimų. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas sukūrė savo raidos teoriją – psichosocialinę raidą. Šveicarijos psichologas C. G. Jungas pasąmonę ir žmogaus elgesį aiškino įgimtais archetipais, psichoanalizėje pabrėžė dorines ir dvasines vertybes, rasės ir asmenybės istoriją, sukūrė analitinę psichologiją. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris teigė, kad žmogaus tam tikrą elgesį lemia noras dominuoti kitų žmonių atžvilgiu, pabrėžė žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, nevisavertiškumo komplekso įveikimą ir sukūrė individualiąją psichologiją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai K. Horney, H. S. Sullivanas, E. Frommas akcentavo socialinių kultūrinių poreikių svarbą asmenybės plėtotei, psichoanalizę išplėtojo į socialinę filosofiją (neofroidizmas). Kultūrinę psichoanalizę sukūrusi K. Horney teigė, kad kūdikio pagrindiniai poreikiai yra pasitenkinimas ir saugumas, kuriuos turi garantuoti tėvai. Nesaugumas ankstyvojoje vaikystėje suformuoja vadinamąjį laisvai plaukiojantį nerimą, kuris daro įtaką visam likusiam žmogaus gyvenimui. Pagal tai, kaip šis jausmas įveikiamas, skyrė 3 asmenybės bruožų tipus: nuolankusis, atsiribojęs ir priešiškasis. E. Frommas, sukūręs meilės ir religijos psichologiją, teigė, kad visuomenė ne tik slopina, bet kuria ir skatina žmogaus prigimtį. Tai formuoja egzistenciją ir tik žmogui būdingus konfliktus: poreikis gyventi ir mirties neišvengiamumas, laisvės ir saugumo priešprieša. Iš to atsiranda bėgimo nuo laisvės mechanizmai: autoritarizmas (mazochizmas, sadizmas), automatinis konformizmas, destrukcija. H. S. Sullivanas pabrėžė artimųjų svarbą. Nuo 20 a. vidurio atsirado naujų psichoanalitinių teorijų, dar labiau nutolstančių nuo seksualinio neurozių aiškinimo, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. Berne’as neurozes aiškino kaip save palaikančius elgesio modelius (transakcinė analizė), austrų psichologas O. Rankas ir čekų psichologas S. Grofas (g. 1931) tyrė itin ankstyvas, per gimimą patirtas dvasines traumas (transpersonalinė psichologija).
20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje psichoanalizė vienija kelias skirtingas mokyklas: varų psichologiją (daugiausia dėmesio skiria libidinei ir agresyviajai energijai, kuri slypi žmoguje ir lemia jo kasdienį funkcionavimą), egopsichologiją (pabrėžia ego svarbą, kuris kovoja su išoriniu ir vidiniu pasauliu), objektų ryšių teoriją (akcentuoja santykių su išoriniu pasauliu svarbą), savasties psichologiją (pabrėžia nuoširdaus motinos santykio su vaiku jo savasčiai formuotis svarbą), prisirišimo teoriją (akcentuoja ankstyvuosius ryšius tarp motinos ir kūdikio kaip pagrindą tolesnei žmogaus raidai, veiklai bei dvasiniam komfortui sukurti), vieną pačių naujausių – santykio psichoanalizę (teigia, kad ryšys tarp paciento ir psichoanalitiko yra lemiamas veiksnys kiekvienam jų, taip pat ir psichoanalitikui, keistis).
Psichoanalizė Lietuvoje
Psichoanalizės vienas pradininkų buvo gydytojas psichiatras, neuropatologas J. Blažys. 1921 žurnalo Medicina straipsnyje Psichoanalizė ir psichoterapija jis aprašė S. Freudo teorijos pagrindus, esmines kategorijas ir metodus. Vėliau apie psichoanalizę rašė gydytojai L. Gutmanas, J. O. Pūdymaitis. Psichologai ir psichiatrai V. Lazersonas, N. Indrašius psichoanalizės metodą taikė praktiškai. SSRS okupacijos metais psichoanalizė buvo paskelbta pseudomokslu, bet kai kurie psichoterapeutai ją taikė. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje psichiatras psichoterapeutas A. Alekseičikas Kirinovas pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą ir sapnų analizę, vėliau tam tikrus psichoanalizės technikos elementus – grupinėje terapijoje. A. Gučo vadovaujami Vilniaus universiteto studentai (R. Augis, L. Kovarskis, V. Kuzmienė, S. Meškauskienė, V. Mickutė, V. Pocius, J. Ulevičienė) rengė kursinius ar diplominius darbus remdamiesi psichoanalizės teorija. Lietuvos psichologų sąjungos dinaminės psichologijos grupė 1989 įsteigė Lietuvos psichoanalizės draugiją (vienas steigėjų V. Pocius pirmasis gavo psichoanalitiko diplomą; 2016 buvo 59 nariai), kuri vienija profesionalius psichoanalitikus, psichoterapeutus ir studijuojančius psichoanalizę. 1993 prie šios draugijos įkurta Vaikų ir paauglių sekcija. 2002 įkurtas Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras (turi filialus Grigiškėse, Palangoje, Panevėžyje) konsultuoja ir gydo psichoterapijos ir psichoanalizės metodais psichinius ir psichosomatinius sutrikimus, priklausomybės ligas (alkoholizmas, narkomanija, rūkymas), vaikų, paauglių, suaugusiųjų neurozes, streso, nemigos, nuotaikų, dvasinius sutrikimus, dvasines krizes. 2006 įsteigta Vilniaus psichoanalitikų draugija, kuri atstovauja šalies psichoanalitikams ir garantuoja jų tinkamą profesinį pasirengimą.
L: L. Jekentaitė Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė Vilnius 1992; L. Andrikienė, E. Laurinaitis, R. Milašiūnas Psichoanalitinė psichoterapija Vilnius 2004; R. Milašiūnas Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų Vilnius 2004.
2271