psichodramà (psicho… + drama), grupinės terapijos metodas – improvizacinis gyvenimiškos situacijos modeliavimas, kai keičiantis vaidmenimis nagrinėjamas vidinis grupės dalyvių gyvenimas. Psichodramos tikslas – diagnozuoti ir koreguoti neadekvačias būsenas ir emocines reakcijas, gydyti ir mokyti būti savimi ir su kitais, ugdyti savęs pažinimą ir socialinį suvokimą. Psichodramoje žmogus kartu su kitais atkuria svarbiausius kadaise patirtus įvykius, kankinančias situacijas ir jas išgyvendamas patiria jausminį katarsį. Jis tarsi iš šalies regi, kas vyksta jo, jo šeimos, draugų ir kitų žmonių gyvenime. Galiausiai jis gali sukurti ir išgyventi tokią ateitį, kokios norėtų. Gyvenimiškos situacijos atkuriamos ir sukuriamos taip, tarsi jos vyktų čia ir dabar. Psichodramos proceso struktūra padeda išryškinti ir konkretinti problemą. Grupės dalyviai gali spontaniškai ir laisvai reikšti jausmus, susijusius su savo patyrimais ar problemomis. Apie įvykius ne pasakojama, jie atkuriami su svarbiausiomis detalėmis ir veikėjais. Tai leidžia žvelgti į save iš šalies. Didelė reikšmė teikiama veiksmams, fiziniams judesiams, kurių įsisąmoninimas padeda geriau pažinti save ir kitus. Atlikdamas įvairius vaidmenis žmogus gali eksperimentuoti, kūrybiškai spręsti savo problemas ir konfliktus. Vaidinant įvairias situacijas ugdomas kūrybiškumas, mezgami emociniai ryšiai su kitais grupės dalyviais. Psichodramoje vienas iš grupės narių yra pagrindinio vaidmens atlikėjas, vadinamasis protagonistas, kuris teikia medžiagos veiksmui. Jo patirtis, išgyvenimai, elgesys yra grupės dėmesio centre. Žmogus gali vaidinti pats save arba kitus jam reikšmingus žmones, savo asmenybės savybes arba vidinius savo išgyvenimus, savo sapno vaizdinį ir kita. Jam padeda vadovas, arba vadinamasis teatro direktorius (vadovauja veiksmui ir siūlo tinkamas priemones, stengiasi, kad protagonistas kaip galima greičiau nuo pasakojimo pereitų prie veiksmo, atsako už dalyvių ir ypač protagonisto psichologinį saugumą, aktyvina grupę, scenų pastatymą), ir protagonisto asistentai, arba vadinamieji dubleriai (atlieka protagonisto pasiūlytą vaidmenį, pažodžiui kartoja tekstą, atkartoja pozą ir mimiką, nors gali šiek tiek improvizuoti). Dubliavimas – vienas svarbiausių psichodramos metodų, nes dubleris ne tik tiksliai atkuria protagonisto elgesį, bet yra ir vidinis jo balsas. Svarbų vaidmenį psichodramoje atlieka vadinamieji žiūrovai (sustiprina dramos atmosferą), kurie tiesiogiai į veiksmą neįtraukti, bet yra grupės nariai, ir scena – erdvė, kurios reikia fiziniam veiksmui atlikti. Kai psichodramos procese vienu metu dalyvauja visa grupė, vyksta sociodrama. Ji yra ne biografinio, bet socialinio pobūdžio. Per jos seansą grupė gali tyrinėti konfliktus tarp grupių (pavyzdžiui, religinius, turtingų ir vargšų, ligonių ir sveikųjų nesutarimus). Sociodramos tikslas – padidinti tolerantiškumą, pakantumą, skatinti empatinį supratimą, pasikeičiant vaidmenimis padėti spręsti konfliktus, visų pirma vidinius. Sociodramos tema gali būti tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų, vadovų ir pavaldinių santykiai.
Psichodramos metodas taikomas vaikams, suaugusiesiems, turintiems bendravimo sunkumų ir emocinių problemų, deviantinio elgesio paaugliams, sergantiesiems neuroze, psichosomatinėmis ligomis, alkoholizmu, paaštrėjus psichopatijoms. Psichodramos elementų turi dalykinis žaidimas , socialinė psichologinė treniruotė, sociometrija.
Psichodramos terminą ir metodą sukūrė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Austrijos psichologas ir psichiatras J. L. Moreno. 1921 Vienos komedijos teatre jis pristatė vadinamąjį spontaniškąjį teatrą (žiūrovai turėjo suvaidinti scenas apie politinę padėtį Austrijoje). Šio teatro idėja J. L. Moreno kilo stebint parke vaikus, kurie žaisdami įgyvendina savo fantazijas. Pasak J. L. Moreno, kiekvienas žmogus, kad ir kokio amžiaus, turi natūralų gebėjimą žaisti ir vaidinti.
LIETUVOJE psichodrama pradėta taikyti 1996. Vilniuje 1999 įkurta Lietuvos psichodramos draugija.