psichofarmakològija (psicho… + farmakologija), farmakologijos šaka, tirianti psichotropinių medžiagų (vaistų ir narkotikų) poveikį centrinei nervų sistemai mechanizmą ir klinikinį efektyvumą. Psichotropinėmis medžiagomis gydoma nervų ligos ir psichozės, jos taikomos eksperimentiniams psichikos sutrikimų tyrimams. Specialiais psichologiniais testais, psichologiniais metodais (elektroencefalograma, sukeltiniais potencialais, miografija, odos galvine reakcija ir kita) tiriama, kaip šios medžiagos veikia žmogaus emocijas, jausmus, mąstymą, intelektą ir elgesio reakcijas. Klinikinės psichofarmakologijos tikslas – apdairiai taikyti psichotropines medžiagas, mažinti jų kenksmingumą, labiau individualizuoti psichozių farmakoterapiją. Psichofarmakologija ieško naujų psichotropinių medžiagų, tiria jų poveikį gyvūnų centrinei nervų sistemai, t. p. esamų psichotropinių vaistų veikimo mechanizmą molekulėse ir ląstelėse. Psichofarmakologija susijusi su biochemija, neurofiziologija ir kitais mokslais.
Psichofarmakologija susiklostė 20 a. viduryje. 1952 prancūzų gydytojai S. Courvoisier ir H. M. Laborit ištyrė aminazino savybes ir nustatė, kad jis (kitaip nei narkotikai) sukelia savotišką ramybės būseną be sąmonės sutrikimo. Prancūzų psichiatrai J. Delay, P. Denikeras, J. M. Harlis panaudojo šį preparatą psichozėms gydyti. Vėliau susintetinta daug kitų psichotropinių vaistų; jie dažn. vartojami kompleksiškai su psichologiniais ir socialiniais readaptacijos metodais.