psichofzika (psicho… + fizika), tarpdisciplininė psichologijos šaka, kuri tiria psichinių reiškinių ir juos sukėlusių fizinių reiškinių kiekybinius santykius. Psichofizika pagrįsta teiginiu, kad nevienodą elgesį lemia nevienodi fiziniai požymiai (psichometrija). Labiausiai psichofiziškai ištirti sensoriniai procesai.
Psichofizika atsirado 19 a. viduryje, padėjo psichologijai atsiskirti nuo filosofijos ir davė pradžią eksperimentinei psichologijai, neuropsichologijai ir neuromokslams. Klasikinės (objektyviosios) psichofizikos kūrėjas vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris matavo pojūčio slenksčius (žmogaus sensorinės sistemos jautrumo ribą) ir stiprumą. Netiesioginiais matavimais buvo nustatytas pagrindinis psichofizikos dėsnis, aiškinantis, kaip fiziniai stimulai siejasi su psichiniu patyrimu (Weberio ir Fechnerio dėsnis). 20 a. 3 dešimtmetyje susiklostė subjektyvioji psichofizika, kuri pojūčiui matuoti pritaikė subjektyvų psichofizinį skalių metodą. Tiesioginiais subjektyviaisiais metodais buvo įrodyta, kad tarp pojūčio stiprumo ir stimulo intensyvumo yra ne logaritminė, bet laipsninė priklausomybė. Šį vadinamąjį Stevenso jėgos dėsnį 1935 nustatė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas S. S. Stevensas. 20 a. antroje pusėje sukurta statistinė signalų aptikimo teorija, kuri pakeitė pojūčio slenksčio sampratą ir patikslino klasikinius jo matavimo metodus, t. p. vadinamoji daugiamatė skalė (Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. N. Shepardas ir kiti), kuri nurodo, kaip išsidėstę pojūčiai daugiamatėse subjektyviose požymių erdvėse. Šiomis metodikomis tiriami pojūčiai, emocijos, psichikos individualios savybės.