psichofzinė problemà, psichofiziològinė problemà, dvasios ir kūno, psichinių ir fizinių reiškinių arba psichinių ir fiziologinių (nervinių) procesų santykio problema. Jau senovės graikų natūrfilosofai įrodinėjo, kad psichiką lemia kūnas. Psichofizinė problema buvo itin aktuali 17 amžiuje, kai susiklostė Didžiosios Britanijos fiziko ir matematiko I. Newtono išplėtota mechanistinė pasaulio samprata (determinizmas). Ja remdamiesi dualistai (dualizmas) teigė fizinių ir psichinių reiškinių sąveiką, nors laikė juos dviem savarankiškomis substancijomis, pateikė psichofizinio paralelizmo koncepciją. Prancūzų matematikas ir filosofas R. Descartes’as gyvų būtybių elgesį bandė aiškinti mechanine sąveika, o šiuo požiūriu nepaaiškinamus sąmonės aktus laikė bekūne neerdvine substancija. Šios substancijos ir vadinamosios kūno mašinos santykio problema paskatino R. Descartes’ą suformuluoti psichofizinės sąveikos koncepciją: nors kūnas tik juda, o siela tik mąsto, jie gali vienas kitą veikti, susilieti tam tikroje smegenų dalyje. Monistai (monizmas) kėlė fizinio ir dvasinio pasaulio vienovės ir nedalumo idėją. Didžiosios Britanijos filosofas T. Hobbesas, prancūzų filosofai J. O. de La Mettrie, P. H. T. d’Holbachas ir olandų filosofas B. Spinoza kritikavo požiūrį į psichiką kaip į ypatingą substanciją, psichiką kildino iš gamtos kūnų. T. Hobbesas siūlė pojūtį laikyti šalutiniu materialių procesų reiškiniu. B. Spinoza manė, kad idėjų tvarka yra tokia pati kaip ir daiktų, mąstymas ir tįsumas neatskiriami, bet priežastiniais ryšiais nesusieti begalinės substancijos – gamtos – atributai. Pačią mechaniškiausią psichofizinės problemos interpretaciją pateikė vulgarusis materializmas. Vokiečių filosofas C. Vogtas, prancūzų gydytojas ir filosofas P. J. Cabanisas ir kiti teigė, kad sąmonę sudaro materialus jos substraktas – smegenys – ir jose vykstantys fiziologiniai nerviniai procesai. Vokiečių matematikas G. W. Leibnizas pasaulį suvokė mechanistiškai, bet psichiką laikė unikalia esme ir išdėstė psichofiziologinio paralelizmo svarbiausias idėjas: siela ir kūnas veikia atskirai, bet nepaprastai tiksliai, todėl atrodo, kad yra tarp savęs susiję. Jie primena porą laikrodžių, kurie visuomet rodo tą patį laiką, nors kiekvienas eina atskirai. Psichofizinį paralelizmą materialistiškai interpretavo 18 amžiuje Didžiosios Britanijos filosofas, psichologas ir gydytojas D. Hartley ir kai kurie gamtininkai. Psichofizinis paralelizmas išpopuliarėjo 19 amžiaus viduryje, kai atradus energijos tvermės dėsnį paaiškėjo, kad sąmonė nėra ypatinga jėga, gebanti laisvai keisti organizmo elgesį. Empirinė psichologija rėmėsi psichologiniu paralelizmu, vėliau psichofizinės problemos sprendimui turėjo įtakos Didžiosios Britanijos gamtininko Ch. R. Darwino evoliucijos, rusų fiziologo I. Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teorijos. Ch. R. Darwino teorijos požiūriu, psichika traktuojama kaip aktyvus gyvybinių procesų reguliavimo veiksnys.
19 amžiaus viduryje atsirado naujų psichofiziologinių sąveikos teorijų. Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir psichologas W. Jamesas paneigė empiristų plėtotą atomistinės psichikos sampratą ir teigė, kad psichikoje nėra paprastų ir nekintamų elementų (atomų), sąmonė yra tolydi. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje išplito machistinė psichofizinės problemos traktuotė. Machistai teigė, kad sielą ir kūną sudaro tie patys elementai ir egzistuoja ne realus reiškinių tarpusavio ryšys, bet pojūčių kompleksų koreliacija. 20 amžiaus 3–4 dešimtmetyje susiklostęs loginis pozityvizmas psichofizinę problemą laiko pseudoproblema ir teigia, kad sąmonė, elgesys ir neurofiziologiniai procesai turi būti aprašomi atskirai. Psichikos funkcionavimui didžiausią reikšmę turi žmogaus sąveika su pasauliu, nors psichofiziologija yra sukaupusi daug faktų apie psichikos aktų priklausomybės nuo jų fiziologinio substrato įvairias formas ir tų aktų (kaip smegenų funkcijos) reikšmę gyvybinei veiklai organizuoti ir reguliuoti (neurofiziologija, neuropsichologija, psichofarmakologija, psichogenetika, funkcijų lokalizacija, psichinių funkcijų sąsaja su atitinkamomis smegenų struktūromis, ideomotorika – raumenų judesio vaizdinio virtimas realiu judesiu, tai yra judesį sukeliančių nervinių impulsų atsiradimas, žmogaus psichikos veiklos sutrikimus, jų priežastis, apraiškas, mechanizmus tirianti patopsichologija).