psichohigienà (psicho… + higiena), medicininės psichologijos šaka, kuri tiria aplinkos poveikį žmogaus psichikai, rengia priemones, padedančias saugoti ir stiprinti psichikos sveikatą, sudaro optimalias sąlygas psichikos veiklai. Psichohigiena analizuoja neigiamų veiksnių įtaką žmogaus psichikai pagal amžių, lytį, darbo, buities ir šeimos gyvenimo sąlygas. Padeda apsisaugoti nuo psichozės ir psichosomatinių ligų, optimizuoti ugdymo ir mokymo procesą, išvengti psichinio nepatogumo ir pervargimo būsenų. Susijusi su psichoprofilaktika (jos tikslas yra apsaugoti žmones nuo psichikos ligų, padėti išvengti psichikos ligos pasikartojimo) ir psichologine reabilitacija (kompleksas priemonių, padedančių atkurti ligos pažeistas funkcijas arba jas kompensuoti keičiant sergančiojo veiklą ir aplinkos sąlygas). Psichohigienos vienas svarbiausių klausimų – socialinės veiklos įtaka žmogaus sveikatai, harmoningos asmenybės plėtotė. Skiriama amžiaus tarpsnių, buities, darbo ir mokslo, šeimos ir lytinio gyvenimo psichohigiena. Amžiaus tarpsnių psichohigiena daugiausia tiria vaiko, paauglio ir senstančiojo psichikos ypatybes ir šiais amžiaus tarpsniais pasitaikančius žalingus veiksnius. Pavyzdžiui, svarbu, kad kūdikis gimtų su sveika nervų sistema, todėl nėščioji privalo nerūkyti, nevartoti svaigalų, vengti kitų žalingų įpročių. Vaiką būtina mokyti įveikti kliūtis, paaugliui reikia taktiškos paramos susidūrus su meilės problemomis, senstančiajam – aplinkinių dėmesio, gyvenimo tikslo. Buities psichohigiena tiria psichinius reiškinius, kuriuos nulemia santykiai su aplinkiniais, moko bendrauti, valdytis, sveikai gyventi. Tam gali padėti kai kurie psichoterapijos metodai, pavyzdžiui, savitaiga, autogeninė treniruotė. Darbo ir mokslo psichohigiena tiria emocinę įtampą dirbant ar mokantis, rengia priemones darbo kultūrai ugdyti. Šeimos ir lytinio gyvenimo psichohigiena tiria santykius su kitais šeimos nariais, ieško būdų, kaip šeimoje palaikyti emocinę pusiausvyrą, pasirinkti partnerį.
Pirmasis psichohigienos veikalą Aistrų, arba moralinė, higiena 2 amžiuje parašė senovės graikų gydytojas Galenas. Psichohigienos terminą 1834 pirmą kartą pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatras W. Sweetzeris. Psichohigienos raidai turėjo įtakos prancūzų psichiatrai J.‑É. D. Esquirolis (1772–1840), B. Morelis (1809–1873, reformavo psichiatrinį gydymą Prancūzijoje), vokiečių psichiatras E. Kraepelinas (1856–1926, nagrinėjo ir aprašė socialinę psichopatologiją, protinio darbo higieną), Šveicarijos psichiatras A.‑H. Forelis. 1906 Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatras C. Beersas (1876–1943) Alexandrijoje (Vašingtono priemiestis) įsteigė Nacionalinį psichohigienos komitetą.