psichològija (psicho… + gr. logos – mokslas), mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką ir psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Terminas pradėtas vartoti 16 a., paplito paskelbus vokiečių filosofo ir matematiko Chr. Wolffo (1679–1754) Empirinę psichologiją (Psychologia empirica 1732) ir Racionalistinę psichologiją (Psychologia rationalis 1734).
Pagal bendro psichologijos objekto (jis kito atsižvelgiant į psichinių reiškinių prigimties sampratą) tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, pvz., 20 a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra. Psichologijos pagrindinės šakos: bendroji psichologija (tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas), diferencinė psichologija (tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus), biopsichologija (tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką), žmogaus raidos psichologija (tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją), patopsichologija (tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus), specialioji psichologija (tiria organizmų įvairių anomalijų – aklumo, kurtumo – įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją), neuropsichologija (tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse), socialinė psichologija (tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius), zoopsichologija (tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes). 20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais. Užimdama tarpinę padėtį tarp gamtos ir socialinių mokslų psichologija ypač glaudžiai susijusi su antropologija, fiziologija, kai kuriomis medicinos šakomis, remiasi socialinių ir techninių mokslų (pedagogikos, sociologijos, etnografijos, kultūros istorijos, matematikos, kibernetikos, informatikos ir kitų) medžiaga.
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas (apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą; koreliacija). Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai (psichodiagnostika), iš jų svarbiausi – psichologiniai testai. Psichologija remiasi ir kitų mokslų metodais, pvz., lyginamuoju kalbotyros, modeliavimu.
Istorija
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti. Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai (materializmas) ir idealistiškai (idealizmas) gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas. Atomistinio materializmo (atomizmas) pradininkas Demokritas (460–370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427–347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Platono mokinys Aristotelis (384–322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis vadintas ir Vilniaus universiteto Teologijos fakultete). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus. Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370–288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354–430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba). Jo mintys apie sielos gebėjimus buvo vienas veiksnių, lėmusių sąmonės sąvokos atsiradimą ir turinį.
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225–74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258–64), Apie sielą (1269–70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267–73). Jis prieštaravo monizmui ir paneigė bendros (pasaulio) sielos buvimą, teigė, kad siela yra nemirtinga, tik neegzistuoja iki kūno atsiradimo.
Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460–377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Fiziologas Galenas (apie 130–apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis. Vokiečių gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541) sergantį žmogų traktavo kaip kūno ir sielos ligonį, reikalavo jį visapusiškai gydyti.
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547–1628) knygoje Psichologija – žmogaus elgesys, siela, raida (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu. Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės. 17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis (racionalizmas) mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę (introspekcija) sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu. Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis (empirinė psichologija), daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno. Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką. Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale Psichologija kaip mokslas (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824–25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku. Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801–58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją. Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu. Apie 200 m. asociacinė psichologija buvo vyraujanti psichologijos kryptis, nors asociacijos ir kito.
19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu. Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokykos šalininkai. Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Materializmo ir Didžiosios Britanijos gamtininko Ch. R. Darwino evoliucijos teorija lėmė rusų fiziologo ir psichologo I. Sečenovo psichologijos projektą, akcentuojantį, kad reikia objektyvių tyrimų metodų.
Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį. Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai – Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe). Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys – žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai, fenomenologinei psichologijai, humanistinei psichologijai, egzistencinei psichoterapijai, bruožų teorijai. Naujausi eksperimentinės psichologijos duomenys ėmė neatitikti tuometinės psichologijos teorijos, kuri dar vadovavosi R. Descartes’o sąmonės koncepcija, ėmė ryškėti introspekcinės psichologijos krizė. Ch. R. Darwino evoliucijos teorija, psichiatrijos duomenys, praktiniai poreikiai skatino naujų teorijų ir koncepcijų kūrimą.
20 a. pradžioje beveik vienu metu atsirado keletas psichologijos krypčių ir mokyklų. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir filosofas W. Jamesas, siejęs psichiką su organizmo veikla ir išorine aplinka, turėjo įtakos funkcinės psichologijos atsiradimui; jos programą 1906 išdėstė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir edukologas J. R. Angellis (1869–1949). Funkcinės psichologijos plėtotę skatino evoliucijos teorija (Ch. R. Darwinas, H. Spenceris, Didžioji Britanija), kuri teigė, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi, todėl manyta, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis tinka ir žmonėms. Nors psichologijos objektu vis dar buvo laikoma sąmonė, bet ji traktuota naujai – kaip organizmo ir aplinkos tarpininkė, reikalauta, kad psichologija aiškintų, kokią reikšmę psichiniai reiškiniai turi prisitaikymui. Dėl nepakankamo teorinio pagrindo, dualistinio fizikos ir psichikos funkcijų aiškinimo ir teologinio požiūrio į sąmonę funkcinė psichologija prarado mokslinę reikšmę ir 20 a. 3 dešimtmetyje ją pakeitė Jungtinėse Amerikos Valstijose atsiradusi nauja kryptis biheiviorizmas. Jo pagrindinius teiginius 1913 išdėstė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Watsonas. Jis teigė, kad psichologijos objektas – elgesys, susidedantis iš paskirų reakcijų, kurias lemia išoriniai stimulai, todėl reikalavo analizuoti elgesį remiantis tik išoriškai stebimais fenomenais, atsisakyti savistabos metodo ir sąmonės bei kitų sąvokų, apimančių vidinius psichinius procesus. 1912 buvo paskelbti ir pirmieji geštaltpsichologijos darbai. Ši kryptis, teigianti, kad psichikos pagrindinė ypatybė yra organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras formas, kelianti vientisumo, sutvarkytos visumos principą, buvo priešprieša struktūralistų ir biheivioristų atomizmui, tyrė suvokimo ir atminties procesus. 20 a. 1–2 dešimtmetyje pasirodė ir svarbiausi gelmių psichologijos darbai. Austrų psichologas ir psichiatras S. Freudas šalia introspekciškai traktuojamos sąmonės kėlė nesąmoningus psichinius reiškinius – pasąmonę, atskleidė jos svarbą, jos veiklą grindė savo teorine sistema froidizmu (psichoanalizė). Ja rėmėsi analitinė psichologija (Šveicarijos psichologas C. G. Jungas), individualioji psichologija (austrų gydytojas psichologas A. Adleris), egzistencinė psichoterapija (Šveicarijos psichiatras L. Binswangeris). 20 a. 4 dešimtmetyje Jungtinių Amerikos Valstijų biheiviorizmui suskilus į keletą krypčių atsirado neobiheiviorizmas (C. L. Hullis, E. Ch. Tolmanas, B. F. Skinneris), mėginantis atsižvelgti į išoriškai nepastebimus procesus (tarpinius kintamuosius), vykstančius organizme po stimulo poveikio. Tuo pat metu susiklostė neofroidizmas (E. Frommas, K. Horney, M. S. Sullivanas), kritikuojantis S. Freudo biologinį deterministinį požiūrį į žmogaus sąmonę, instinktų ir libido teorijas. Remdamasis daugiausia geštaltpsichologijos idėjomis vokiečių psichologas K. Z. Lewinas paskelbė topologinės psichologijos koncepciją ir vienas pirmųjų pradėjo eksperimentiškai tirti asmenybę, jos veiklos motyvaciją. Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget, nagrinėdamas intelekto raidos problemas, sukūrė genetinės epistemologijos pagrindus.
Po Antrojo pasaulinio karo itin susidomėta psichologijos praktiniu taikymu, buvo sparčiai plėtojama psichodiagnostika, psichofarmakologija, psichologinis konsultavimas (psichologinė tarnyba), kuriami ir standartizuojami testų įvairūs rinkiniai ir kiti psichodiagnostiniai metodai. Svarbiausia teorine problema tapo pažintiniai procesai, kuriuos naudoja informacijos teorija, tiria kognityvinė psichologija, susiformavusi Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 6 dešimtmetyje (U. R. G. Neisseris, R. Heiberis). Tuo pat metu kaip priešprieša biheiviorizmui ir psichoanalizei susiformavusi humanistinė psichologija (K. L. Bühleris, G. W. Allportas, A. H. Maslow, C. R. Rogersas, R. May) buvo pavadinta trečiąja kryptimi, pagal kurią reikia tirti asmenybę kaip visumą, analizuoti asmens siekius, motyvus, gyvenimo istoriją, pabrėžta psichoterapijos svarba sprendžiant asmenines problemas. A. H. Maslow iškėlė saviaktualizacijos, žmogaus poreikių hierarchijos struktūros, stokos ir raidos motyvacijos idėjas. Socialinės psichologijos atstovas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas A. Bandura, tyręs, kaip žmonės mokosi gyventi tarp kitų, pastebėjo, kad žmonėms būdingas mokymasis stebint (išmokimas).
Didelę įtaką šiuolaikinei psichologijai daro šiuolaikinės kalbotyros, medicinos, filosofijos, matematikos darbai.
Psichologijos tyrimus tarptautiniu mastu koordinuoja ir organizuoja, ryšius tarp įvairių šalių psichologų palaiko tarptautinės organizacijos ir įstaigos. Tarptautinei psichologijos mokslų sąjungai (International Union of Psychological Science, įkurta 1951) priklauso 71 nacionalinė draugija (nuo 2000 ir Lietuvos psichologų sąjunga), ji nuo 1954 rengia tarptautinius kongresus, nuo 1966 leidžia International Journal of Psychology.