psichològijos mókslas Lietuvojè
Lietuvos psichologijos mokslo raida 16 amžiuje–20 amžiaus pradžioje
Senojoje (16–17 a.) religinėje lietuvių raštijoje buvo diegiama krikščioniškoji pasaulėžiūra, pagal kurią siela esanti substancija, nepriklausanti nuo materijos, o žmogaus dorinės savybės – įgimtos. Tuo rėmėsi ir seniausi Lietuvos psichologinės minties šaltiniai – mokyklose dėstyti filosofijos kursai (dalį jų sudarė psichologija), filosofų disertacijos ir studentų darbų tezės. Psichologija pradėta dėstyti 1574 Vilniaus jėzuitų kolegijoje (dėstė škotų logikos profesorius J. Haius). Scholastinės filosofijos laikotarpiu (16 a. antra pusė–18 a. vidurys) psichologija buvo vadinama scholastine psichologija, arba animastika (mokslas apie žmogaus vidinius išgyvenimus), jos esmę sudarė Aristotelio veikalo Apie sielą (De anima, lietuviškai 1959) aiškinimas. Šis veikalas paskatino sielos reiškinių mokslinius tyrimus. Jėzuitų ordinas draudė dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, bet buvo keliamos ir naujos, Aristotelio nenagrinėtos problemos – mąstymo ir kalbos santykio, valios ir kitos. Filosofas J. Kimbaras magistro disertacijoje Pasaulio ir jo dalių filosofinės teoremos (Theoremata philosophica de mundo et eius partibus; jos tezės buvo paskelbtos 1600 Grazo universitete Austrijoje) akcentavo vaizduotės įtaką mąstymui. Nagrinėdami psichinių reiškinių materialaus pagrindo problemą kai kurie dėstytojai rėmėsi naujais gamtos mokslų duomenimis. Scholastinės teologijos profesorius J. Markvartas (1583–1658), skaitęs Vilniaus universitete paskaitas 1615–16, rėmėsi flamandų anatomo ir gydytojo A. Vesalijaus (1514–64) veikalais. 17 a. antroje pusėje šio universiteto profesorius S. Łosiewskis, teologas J. Drewsas ir kiti psichinius reiškinius aiškino remdamiesi R. Descartes’o reflekso (kad psichiniai procesai susiję su smegenų veikla) samprata. S. Łosiewskis nustatė, kad jutimo procese atsiranda grįžtamasis ryšys tarp periferinės ir centrinės nervų sistemos.
16 a. antroje pusėje ir 17 a. Lietuvos kultūrą ir mokslą veikė Renesanso ir humanizmo idėjos, kurios skatino kritiškumą ir skepticizmą. Reformacijos pradžioje plito radikaliųjų arijonų (tarp jų – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ateizmo pradininkas K. Liščinskis), nepripažįstančių sielos nemirtingumo, pažiūros. Psichologijos žinių buvo randama ne tik filosofijos, bet ir kitų mokslo dalykų (logikos, teisės, istorijos, literatūros mokslo) veikaluose. Vilniaus universiteto profesorius A. A. Olizarovskis knygoje Apie politinę žmonių sąjungą (De politica hominum societate 1651), remdamasis įvairiais senųjų laikų ir Renesanso autoriais, nagrinėjo auklėjimo ir psichologijos problemas, nurodė amžiaus ir lyties psichologijos skirtumus.
Nuo 18 a. vidurio psichologijos kurso turinys pakito. Vilniaus universiteto dėstytojai nagrinėjo ne tik senuosius autorius, papildydami jų pažiūras naujomis idėjomis (kaip buvo daroma 16–17 a.), bet pradėta dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, mėginta jas derinti su scholastinės psichologijos ir teologijos teiginiais. Remtasi R. Descartes’o vadinamųjų gyvybinių dvasių sistema, itin populiari buvo vokiečių filosofo ir matematiko Chr. Wolffo filosofinė sistema, kritikuotas T. Hobbeso materializmas. Vilniaus universiteto profesoriai A. A. Skorulskis, B. Dobševičius, P. Laškis, D. Savickis, nagrinėdami psichinių ir fiziologinių reiškinių sąveiką, rėmėsi dekartiškuoju reflekso modeliu. Įrodinėjo sielos ir kūno savitarpio priklausomumą; jų veikaluose yra mokslo apie pojūčių slenksčius užuomazgų (D. Savickis), remiamasi sensualistine pažinimo teorija (prote nėra nieko, ko anksčiau nebuvo pojūčiuose), kritikuojama pažiūra apie įgimtas idėjas, išsakyta minčių ir kitais psichologijos klausimais (apie vaizduotę, valią, gyvulių psichinę veiklą – buvo teigiama, kad gyvuliai nėra gyvi automatai, kaip aiškino R. Descartes’as, nes jie turi savybių, kurių neturi automatai, pvz., bėga nuo stipresnio priešo, spendžia spąstus, apsimeta negyvi, džiaugiasi).
1773 Edukacinei komisijai reformuojant švietimą iš mokyklų programų pašalinta filosofija, kartu su ja nutrūko psichologijos dėstymas. Komisijos veiklos laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo Filosofijos katedros ir paskaitų, bet psichologijos raida nesustojo. Psichologijos problemos buvo nagrinėjamos kitų disciplinų dėstytojų veikaluose, imta orientuotis į patyrimą. Labiau domėtasi psichologijos (ypač pedagoginės psichologijos) problemomis, kurios siejosi su švietimo reformavimu. 1804 Vilniaus universitete vėl pradėta dėstyti filosofiją, kartu ir psichologiją. Vilniaus universiteto filosofas J. H. Abichtas filosofijos paskaitą pradėdavo psichologijos dėstymu (kuris buvo vadinamas sielos fiziologija), nes psichologiją laikė plačiausia filosofijos disciplina. 1823–24 psichologiją dėstė filosofas J. Gołuchowskis; žmogaus veiklą jis vertino deterministo požiūriu. Išryškėjo svarbiausios 2 tendencijos: viena rėmėsi apriorizmo principais (J. H. Abichtas), kita orientavosi į patyrimą (Andrius Sniadeckis ir Jonas Sniadeckis, A. Daugirdas). A. Sniadeckio monografijoje Organinių būtybių teorija (Teorja jestestw organicznych 1804–11) apibendrinti psichofiziologijos, A. Daugirdo veikaluose (Traktatas apie logiką, metafiziką ir moralės filosofiją / O logice, metafizyce i filozofii moralney rozprawa 1821, lietuviškai fragmentas 1979, Prigimtinių mąstymo taisyklių išdėstymas, arba teorinė ir praktinė logika / Wykład przyrodzonych myślenia prawideł, czyli logika teoretyczna i praktyczna 1828 ir kiti) – lyginamosios psichologijos tyrimai.
1832 uždarius Vilniaus universitetą psichologijos plėtra nutrūko. Visuomenės ir kultūros veikėjai S. Daukantas, K. Nezabitauskis-Zabitis, L. Jucevičius, M. Valančius, remdamiesi gyvenimo stebėjimais, asmenine patirtimi, nagrinėjo tam tikrus žmogaus psichikos aspektus. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, plintant evoliucionizmo idėjoms psichologijos klausimais pradėjo rašyti lietuvių publicistai. J. Adomaitis-Šernas, J. Šliūpas, S. Matulaitis, P. Mikolainis, J. Biliūnas, J. Baltrušaitienė, remdamiesi H. Spencerio teorija, svarstė ir materialistiškai aiškino kai kuriuos antropogenezės, pažinimo, vaiko psichinės raidos klausimus.
20 a. pradžioje psichologijos problematika pradėjo diferencijuotis. Aktuali tapo sąmonės ir savimonės problema, kuri buvo nagrinėjama daugiau filosofiniu aspektu. Vydūnas, nagrinėdamas sąmonės istoriją, rėmėsi indų ir kai kurių Europos filosofų idealistų pažiūromis. Idealistinės buvo ir R. Bytauto pažiūros; veikale W. M. Wundto mokslo apie sielos substancijos sąvoką kritika (1912, rusų kalba) jis kritikavo W. M. Wundto teiginius apie materialistinę sąmonės reiškinių sampratą. Teologinės krypties filosofai (A. Jakštas, P. Dovydaitis) pripažino gamtos evoliuciją, bet jos priežastimi laikė Dievo valią. Materialistinį požiūrį į gyvybę ir sąmonę gynė gamtos mokslų atstovai (P. Avižonis, A. Garmus, A. Purėnas). Aktyviau nagrinėtos ir pedagoginės psichologijos problemos. Mokytojams skirtoje periodinėje spaudoje (žurnalas Mokykla, ėjęs 1909–14, Mokytojas 1914) šiais klausimais rašė J. Burba, A. Busilas, A. Jakučionis, J. P. Palukaitis, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, K. Skabeika ir kiti.
Profesionalaus Lietuvos psichologijos mokslo susiformavimas
20 a. pradžioje Lietuvoje atsirado ir profesionalių psichologų, studijavusių Europos (Vydūnas, V. Lazersonas, J. Steponavičius, M. Reinys) ir Rusijos (R. Bytautas, J. Vabalas-Gudaitis) universitetuose. Psichologinių tyrimų objektais tapo konkretesni specifiniai tyrimai (psichofiziniai matavimai, reakcijų laiko, judėjimo suvokimo). Filosofinius psichologinius aspektus nagrinėjo S. Šalkauskis, M. Reinys ir I. Tamošaitis. 1907–13 Sankt Peterburge A. Nečiajevo vadovaujamoje eksperimentinės pedagoginės psichologijos laboratorijoje eksperimentinius tyrimus pradėjo J. Vabalas-Gudaitis. 1918 grįžęs į Lietuvą tęsė psichikos reakcijų tyrimus, tyrė suvokimo proceso užuomazgas, tipologinius žmonių skirtumus, tyrimų rezultatus išdėstė monografijoje Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti (1927). Vėliau remdamasis šiais tyrimais sukūrė neverbalinių ir verbalinių psichodiagnostikos metodikų darbingumui įvertinti, skaitė pranešimus apie darbingumą tarptautiniuose psichologų kongresuose (1927 ir 1931), rašė pedagoginės psichologijos klausimais (Mokinių sielos svarbesniųjų psichinių funkcijų įvertinimas 1928).
1910–12 Miunchene ir Leipcige pedagogiką ir psichologiją studijavo J. Steponavičius, 1911–16 Jenoje ir Ciuriche – V. Lazersonas. J. Steponavičius W. M. Wundto laboratorijoje atliko eksperimentų ir apgynė disertaciją apie psichofizikos metodus. V. Lazersonas 1920 iš Kijevo atvyko dirbti į Lietuvą. Jis (iš pradžių su V. Lašu) tyrė reakcijų laiką, vėliau daugiausia – sutrikusios psichikos vaikų psichologiją. Apie vaiko pedagoginę ir taikomąją psichologiją rašė A. Gučas, pedagogai A. Busilas, J. Laužikas, A. Liaugminas, P. Maldeikis, J. Martynaitis ir kiti. Gamtininkų K. Aleksos, J. Kairiūkščio, J. Šopausko, T. Ivanausko veikaluose yra faktų ir žinių iš materialistinės psichologijos. Psichologijos plėtrą skatino Lietuvos universitete (įkurtas 1922, 1930–46 Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų, Teologijos ir filosofijos fakultetuose įsteigtos psichologijos katedros, kurios 1930 buvo sujungtos su pedagogikos katedromis. Teologijos ir filosofijos fakultete bendrąją psichologiją dėstė M. Reinys, Humanitarinių mokslų fakultete – I. Tamošaitis; pastarajame pedagogikos ir psichologijos disciplinos buvo privalomos studentams, norintiems gauti vidurinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Pedagogikos ir psichologijos specialybės studentams dar buvo skaitomi eksperimentinės psichologijos ir pedagoginės psichodiagnostikos kursai (J. Vabalas-Gudaitis), vaiko psichopatologija ir mokyklinė higiena (V. Lazersonas). 1922 prie Humanitarinių mokslų fakulteto buvo įsteigta Eksperimentinės psichologijos laboratorija (steigėjas ir vadovas J. Vabalas-Gudaitis). Joje buvo atliekami teorinio pobūdžio klausimų eksperimentiniai tyrimai. 1931 prie Vytauto Didžiojo universiteto įsteigta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija (pirmininkas J. Šimkus). Šios draugijos tikslas buvo padėti pasirinkti profesiją, tirti įvairių veiksnių įtaką darbo našumui, atlikti taikomosios psichologijos tyrimus. Draugijoje savarankišką darbą pradėję A. Gučas ir J. Laužikas vėliau stažavo Vakarų Europos (Ciuricho, Jenos ir Vienos) universitetuose ir daug prisidėjo prie tolesnės psichologijos plėtros Lietuvoje. 1932 pradėjo veikti šios draugijos laboratorija, kuriai vadovavo V. Lazersonas. Draugijos nariai (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai ir studentai) atliko empirinių tyrimų, praktiškai taikė įtaigos, hipnozės, racionaliosios psichoterapijos metodus, paskelbė mokslo veikalų apie profesinę atranką ir profesinį tinkamumą. Be šios draugijos, profesinės psichologijos tyrimų atliko Aeromedicininė laboratorija Kauno karo ligoninėje ir Susisiekimo ministerijos laboratorija geležinkelio darbuotojams tirti. 1940 iš Vytauto Didžiojo universiteto į Vilniaus universitetą atkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą buvo įsteigta atskira Psichologijos katedra (1940–41 vedėjas V. Lazersonas).
Psichologijos raida sovietmečiu
SSRS okupavus Lietuvą humanitariniai mokslai buvo grindžiami dialektinio materializmo pagrindais, psichologija laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. 1946 uždaryta Vilniaus universiteto Psichologijos katedra. Psichologo specialybę buvo galima įgyti tik kartu su lietuvių kalbos mokytojo specialybe 1945 įsteigtoje Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas) Psichologijos katedroje (1945–56 vedėjas A. Gučas).
20 a. 6 dešimtmetyje požiūris į psichologiją pradėjo keistis. 1958 įsteigtas SSRS psichologų draugijos Lietuvos skyrius (nuo 1988 Lietuvos psichologų sąjunga). Pradėta plėtoti darbo, inžinerinė, socialinė psichologija. 1968 Vilniuje įsteigtas Profesinio orientavimo institutas. 1969 Vilniaus universiteto Istorijos fakultete atkurta Pedagogikos ir psichologijos katedra, 1971 ši katedra padalyta į Pedagogikos ir Psichologijos (vedėjai 1971–75 A. Gučas, 1975–86 J. Lapė) katedras. Čia buvo rengiami socialinės, darbo, inžinerinės, pedagoginės ir medicininės psichologijos specialistai. Psichologijos katedros t. p. veikė Šiaulių pedagoginiame institute (1954–62 ir 1989–97 Šiaulių pedagoginis institutas, 1962–89 Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginis institutas, nuo 1997 Šiaulių universitetas), Mokytojų tobulinimosi institute (įkurtas 1950, nuo 1990 Lietuvos pedagogų kvalifikacijos kėlimo institutas, nuo 1999 Pedagogų profesinės raidos centras), Pedagogikos ir psichologijos katedra buvo Lietuvos kūno kultūros institute (1945–90 Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, nuo 1999 Lietuvos kūno kultūros akademija, nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas), šios srities tyrimai buvo atliekami kitose aukštosiose mokyklose, Pedagogikos institute (1958–73 Mokyklų mokslinio tyrimo institutas, nuo 2001 Švietimo plėtotės centras, nuo 2009 Ugdymo plėtotės centras), Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijoje, Kauno medicinos instituto (nuo 1989 Kauno medicinos akademija, nuo 1998 Kauno medicinos universitetas, nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitas) Medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratorijoje. Dauguma psichologų tyrė bendruosius pažinimo procesų dėsningumus, vizualinę percepcinę veiklą ir jos efektyvumą lemiančius veiksnius (G. Butkienė, J. Grudzinskas, A. Gučas, V. Martišius, A. Penkauskas, E. Rimkutė), vaizdo formavimąsi lytėjimu (J. Lapė), suvokimo fiziologinius mechanizmus ir jo selektyvumą (A. Bagdonas, R. Kočiūnas, F. Laugalys), atminties, mąstymo, kalbos funkcionavimą (A. Dževečka, A. Jacikevičius, A. Kulvečienė). Buvo atlikti sutrikusio regėjimo žmonių pažinimo proceso dėsningumo (Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai; vedėjas A. Bagdonas), neįgalių vaikų intelekto ir kalbos dėsningumo (R. Čepienė, M. Garbačiauskienė, V. Glebuvienė, A. Grigonis, V. Jonynienė, A. Poškienė, E. Zambacevičienė) tyrimai. 20 a. 9 dešimtmetyje tirtos emocijų ir valios problemos (R. Augis, A. Gučas, A. Laužikas, J. Pacevičius, J. Palaima, V. Viliūnas), pradėta plėtoti klinikinę psichologiją (D. Gailienė, A. Goštautas, M. Rugevičius). Išleista mokslinių straipsnių, mokomųjų priemonių, vadovėlių. Svarbiausi veikalai: J. Laužiko Mokinių valios ugdymo bruožai (1965), Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas (1974), A. Gučo Psichologijos raida Lietuvoje (1968), Vaiko psichologija (1980), M. Garbačiauskienės, L. Jovaišos Mokymo-auklėjimo psichologiniai klausimai pamokoje, S. Kregždės Profesinių interesų psichologija, L. Jovaišos Psichologinė diagnostika (visi 1975), Asmenybė ir profesija (1981), A. Jacikevičiaus Daugiakalbystės psichologija, J. Lapės Darbo psichologija (abu 1980), A. Bagdono Zoopsichologija (1983), A. Bagdono, M. Garbačiauskienės, A. Gučo, A. Jacikevičiaus, S. Kregždės, A. Penkausko, E. Rimkutės veikalas Bendroji psichologija (1986).
Šiuolaikinis Lietuvos psichologijos mokslas (nuo 1990)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę psichologijos mokslai plėtojami aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų, kitų aukštųjų mokyklų padaliniuose). Svarbiausi veikalai: R. Bieliauskaitės Asmenybės psichologija (1993), A. Jacikevičiaus Siela, mokslas, gyvensena (1994), Žmonių grupių (socialinė) psichologija (1995), Vaiko asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje (su kitais, 1997), R. Kočiūno Psichologinis konsultavimas (1995), Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika (1997), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas (1999), D. Gailienės, L. Bulotaitės, N. Sturlienės Aš myliu kiekvieną vaiką: apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą (1996), Asmenybės ir bendravimo psichologija: vadovėlis XI–XII klasėms (2002), Psichologijos pagrindai: vadovėlis IX–X klasėms (2003), G. Valicko Psichologinės asocialaus elgesio ištakos (1997), D. Gailienės Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje (1998), A. Suslavičiaus, G. Valicko Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, R. Sargautytės Psichologijos dėstymas: principai ir metodai (abu 1999), A. Suslavičiaus Paremiamoji psichologija (2000), Socialinė psichologija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams (2006), V. Karvelio Neįgalių vaikų psichologinės pedagoginės sąlygos Lietuvoje, G. Gudaitės Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose (abu 2001), Įvadas į analitinę psichologiją (2002), H. Vaitkevičiaus Pojūčiai ir suvokimas (2001), V. Navicko Mirties samprata vaikystėje (2003), L. Bulotaitės Narkotikai ir narkomanija (2004), V. Justickio, G. Valicko Procedūrinis teisingumas Lietuvos kriminalinėje justicijoje (2006).