psichològinė sociològija, sociologijos sritis, tirianti artimiausios aplinkos socialinius veiksmus. Visuomenė tyrinėjama per mažąsias grupes, pavienių asmenų mintis, jų emocijas, elgseną. Siekiama per žmonių socialinę sąveiką paaiškinti tam tikrus demografinius, socialinius, kultūrinius reiškinius. Psichologinės sociologijos tyrimų pagrindiniai objektai – socialinė nelygybė, grupinė elgsena, prietarai, agresija, socialiniai pokyčiai, neverbalinė elgsena, socializacija, konformizmas, lyderystė, socialinė tapatybė ir kita. Skiriamos psichologinės sociologijos 3 pagrindinės kryptys: simbolinis interakcionizmas, socialinis suvokimas, socialinių mainų teorija. Dažniausiai psichologinės sociologijos tyrimams taikoma eksperimentinis ir kiti sociologijos metodai. Psichologinė sociologija susijusi su socialine psichologija.
Psichologinė sociologija ėmė formuotis 19 amžiaus pabaigoje sociologijoje ėmus stiprėti psichologijos tendencijoms. Psichologinė sociologija buvo bandymas psichologizuoti socialinius procesus, tyrinėti asmens arba grupės elgsenos psichologinius mechanizmus ir socialinių normų ypatumus. Psichologinė sociologija reiškėsi kaip tam tikros sociologinės teorijos kūrimas kolektyvinės psichologijos sąvokų ir kategorijų pagrindu, pabrėžiant asmens psichologiją (asmens elgseną ir veiksmus visuomenėje veikiančią psichologinę būseną). Taikant eksperimentus buvo tiriama žmogaus psichika. Jų pagrindu (ypač Europoje) buvo siekiama sukurti naują mokslą – tautų psichologiją, kuri sujungtų istorinius filologinius (kalbos, mitų, religijos, poezijos) ir psichologinius (ieškoma tautų specifinės elgsenos ypatumų genezės) tyrinėjimus. Sociologų polinkį į psichologizmą taip pat skatino bandymai sugretinti ir paaiškinti socialinius ir biologinius reiškinius (natūralizmas, evoliucionizmas, mechanicizmas). Psichologinės sociologijos svarbiausias atstovas buvo rusų mąstytojas J. De Robertis, kuris socialinius pokyčius tapatino su psichologiniais procesais. Jo teigimu, prancūzų filosofas A. Comte’as klydo atskyręs dorą nuo sociologų vykdomų tyrimų, per daug vertindamas sociologijos ir kitų mokslų ryšį ir pasikliovęs sociologijos mokslo galimybėmis, nesuvokė tikrosios psichinių reiškinių reikšmės, psichologiją nagrinėjęs vien kaip sąmonės proceso pažinimą. Anot J. De Roberčio, sociologijos tyrimo pagrindinis objektas yra grupės ar asmens socialinė evoliucija. Tyrimas vykdomas siekiant nustatyti grupės elgsenos psichologinio mechanizmo ir socialinių formų, kuriose grupė egzistuoja, ryšį. Vėliau J. De Robertis išplėtė sociologijos dalyką įtraukdamas į jį ir dorą, dažnai tapatino sociologiją su etika. Psichologinės sociologijos svarbiausi veikalai: L. Wardo Dinaminė sociologija (Dynamic Sociology 1883), G. Le Bono Minios psichologija (Psychologie des foules 1895), F. Giddingso Sociologijos principai (The Principles of Sociology 1896). Didelę reikšmę turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo Ch. H. Cooley veikalas Žmogaus prigimtis ir socialinė tvarka (Human Nature and Social Order 1902), kuriame autorius socialinę tvarką siekė paaiškinti pavienių asmenų elgsena. Vėliau psichologinę sociologiją plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas E. A. Rossas, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas W. McDougallis. 1922 pradėtas leisti pirmasis psichologinės sociologijos žurnalas Journal of Abnormal and Social Psychology.