psichosociãlinė raidà, žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje Tapatumas ir amžiaus tarpsniai (Identity and the Life Cycle) vietoj austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurtos psichoseksualinės raidos. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju. Pagal krizes, kurias žmogui reikia įveikti, E. Eriksonas išskyrė 8 psichosocialinės raidos stadijas.
Pirmojoje – saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų) – stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu, formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose. Šiuo laikotarpiu įgytas nepasitikėjimas vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį gebėjimą susidarius palankesnėms sąlygoms įgyti pasitikėjimą kitais ir savimi (tik labai stiprus neigiamas patyrimas gali palikti neišdildomą žalą).
Antrojoje – autonomiškumo ir gėdos (1–3 metai) – stadijoje vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą. E. Eriksonas pabrėžė, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis savarankiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, kai norės tapti savarankiškas.
Trečiojoje – iniciatyvumo ir kaltės (3–6 metai) – stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jeigu tėvai vaikui neleis savarankiškai veikti, jeigu jam trūks pripažinimo ir meilės, formuosis kaltės ir nevisavertiškumo kompleksas.
Ketvirtojoje – meistriškumo ir menkavertiškumo (6–12 metų) – stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji. Jeigu vaikui labai nesiseka, gali susiformuoti nevisavertiškumo jausmas.
Penktojoje stadijoje – tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė) – paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą – kas aš esu – įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę – ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją. Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų sumaištis (jaunuolis nežino, kas jis yra ir ko nori, gali įsitraukti į nusikalstamą pasaulį).
Šeštojoje – intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20–40 metų) – stadijoje jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors – siekiui, idealui, kitam asmeniui – nebijodamas prarasti savęs. Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo. Jeigu netgi ir užmezga ryšį su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, stereotipiški ir formalūs.
Septintojoje – generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40–65 metus) – stadijoje suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius. Tokie žmonės turi darbo problemų, kurti jiems iš viso sunku arba net neįmanoma, jie dirba iš būtino reikalo ir neproduktyviai, taip pat gali turėti sunkumų auklėdami savo vaikus.
Aštuntojoje – integracijos ir nevilties (senatvė) – stadijoje žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną – žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje. Išmintis, pagal jį, tai gyvenimo reikšmės supratimas mirties akivaizdoje.
Psichosocialinė raida leido kurti naujas konsultavimo ir terapijos formas, kurios ypač tinka paaugliams, bet kritikuojama, kad nėra pakankamai aiškių ryšių tarp stebėjimų, empirinių duomenų ir abstrakčių teorinių teiginių.
L: R. Žukauskienė Raidos psichologija Vilnius 2007.