psichosomãtika (psicho… + gr. sōmatikos – kūniškas), psichosomãtinė medicinà, tarpdisciplininė medicinos ir psichologijos kryptis, tirianti psichologinių veiksnių įtaką somatinėms ligoms atsirasti ir jų raidą; sutrikimai, kai dėl psichologinių priežasčių atsiranda organinių ir funkcinių pokyčių. Psichosomatikos įvairios koncepcijos panašiai aiškina psichosomatinių ligų genezę. Vienu ar kitu žmogaus gyvenimo laikotarpiu tam tikri aplinkos arba vidinio pasaulio įvykiai (dažniau prasideda nuo emocinio streso, dėl ypač silpnos nervų sistemos, dėl dvasinės pusiausvyros stokos) smegenyse sukelia atsakomąsias reakcijas, kurios suaktyvina neuroendokrininės sistemos veiklą, dėl to sutrinka galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės veikla ir sukeliami tam tikrų organų (dažniausiai tiesiogiai susijusių su galvos smegenų žievės ar požievio pažeista dalimi arba jau anksčiau pažeistų) ar jų sistemų funkcinės būklės pokyčiai. Psichosomatinius sutrikimus gali lemti įgimti fiziniai (įgimtos ligos, polinkis sirgti tam tikra liga, kūno sandara), įgyti fiziniai (pavyzdžiui, organinės kilmės ligos, gimdymo traumos), įgimti psichologiniai (vidinė žmogaus energija, stiprybė, asmenybės bruožai, temperamentas ir savybės), įgyti psichologiniai (išgyventos fizinės ir psichinės traumos, ugdymas, tėvų asmenybės bruožai) veiksniai.
Psichosomatikos tyrinėjimo užuomazgų būta antikinėje filosofijoje. Hipokrato rinkinyje (Corpus Hippocraticum 4 amžiuje prieš Kristų) ir Platono knygoje Valstybė (lietuvių kalba 1981, 1992, papildytas leidimas 2000) medicina suskirstyta į sielos ir kūno. Vidurinių amžių persų gydytojai Ahmedas ibn Sahlas al Balkhi (850–934) ir Ali ibn Abbasas al Madžusi (mirė 982 arba 994) savo veikaluose aprašydami ligas pabrėžė sąveiką tarp pacientų fizinės ir psichikos sveikatos. Psichosomatikos terminą pirmą kartą 1818 pavartojo vokiečių psichiatras J. Chr. A. Heinrothas (1773–1843). 1822 vokiečių psichiatras C. W. M. Jacobi (1775–1858) pasiūlė somatopsichikos terminą, bet jis neprigijo. Austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas psichosomatinį simptomą vertino kaip konversijos rezultatą. Pasak jo, konversija yra psichinio konflikto pakeitimas ir mėginimas jį išspręsti per įvairius kūno simptomus – somatinius, motorinius (pvz., jautrumo netekimas arba vietiniai skausmai) – naudojant įvairias kūno dalis. Nemalonus ir nepriimtinas asmenybei jausmas išstumiamas (išstūmimas) į nesąmoningą sritį ir išgyvenamas ne kaip jausmas, bet kaip fizinis simptomas, tai yra žmogus savotiškai save baudžia už draudžiamą norą. Kūniškasis simptomas, kai nėra jokio organinio sutrikimo, simbolizuoja nesąmoningą ligonio vidinį konfliktą. Pagal konversijos modelį, atsiradus psichosomatikai, ligonis pajunta emocinį palengvėjimą, bet gali pasunkėti dvasinė ir fizinė kančia, pavyzdžiui, bronchinė astma. S. Freudas teigė, kad tas konfliktas būtinai turi ir seksualinę prigimtį, pavyzdžiui, galvos skausmas gali reikšti nenorą, kad į galvą lįstų mintys apie seksualinį sujaudinimą, klausos ir regėjimo sutrikimai gali reikšti nenorą matyti ar išgirsti tai, kas gali įaudrinti sąmonę. 20 amžiaus 3 dešimtmetyje S. Freudo mokinys klinikinės psichoanalizės atstovas F. G. Alexanderis (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad psichosomatinių sutrikimų priežastis yra paveldimumas, bloga emocinė aplinka šeimoje ir stiprūs išgyvenimai. Jis išskyrė 7 pagrindinius psichosomatinius sutrikimus: bronchinę astmą, hipertoninę ligą, opaligę, opinį kolitą, neurodermitą, reumatinį artritą, tirotoksikozę. Vėliau psichosomatinėmis pradėta laikyti ir kitos ligos, pvz., miokardo infarktas, skrandžio opa, psoriazė, cukrinis diabetas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichobiologė H. F. Dumber aprašė žmonių, sergančių širdies ligomis, asmenybės bruožus, bet nenurodė, ar psichosomatinis sutrikimas kyla dėl žmogaus, asmenybės bruožų, ar asmenybė keičiasi susirgus tam tikra liga. 20 amžiaus pabaigoje psichosomatikai turėjo įtakos imunologijos mokslo šaka psichoneuroimunologija, susieta su genetiniais tyrimais, tirianti, kaip psichologinis konfliktas per nervų sistemą veikia imunitetą ir sukelia problemų visam organizmui.
Psichosomatiniai sutrikimai gydomi psichoterapija ir vaistais.