psichoterãpija (psicho… + terapija), psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymo metodas. Psichoterapija t. p. plačiai taikoma siekiant asmenybės tobulėjimo ar pasikeitimo. Psichoterapija sudaro galimybę žmogui suvokti minčių, jausmų ir poelgių priežastis, keisti savo psichikos procesus ir geriau jaustis. Psichoterapija padeda atpažinti savo ankstyvąją patirtį, kuri nulemia žmogaus mąstymo būdą, jausmus ir elgesį, ir suteikia galimybę saugioje ir patikimoje aplinkoje suvokti savo problemas. Psichoterapeuto pastangomis asmuo sužino ir patiria, kaip veikia jo savigynos (vadinamosios psichologinės gynybos) mechanizmai. Tokia asmenybės transformacija žmogui padeda pasirinkti naujus, veiksmingesnius, pagerinančius gyvenimą elgesio būdus. Šis psichoterapijos tikslas ir samprata taikomi socialiniame darbe, pedagogikoje, prevencinėje veikloje su nuteistaisiais, asmenų iš pažeidžiamų visuomenės grupių psichologinei ir socialinei reabilitacijai. Skiriama individuali (esant ilgalaikiams emociniams, psichosomatiniams, asmenybės sutrikimams), grupinė (turintiems bendravimo problemų, sunkiai pritampantiems prie aplinkos), šeimos (poroms arba visiems šeimos nariams siekiant pagerinti tarpusavio santykius, vienam iš jų sergant psichikos sutrikimu) psichoterapija. Kuo sunkesnis psichikos sutrikimas, dėl kurio taikoma psichoterapija, tuo reikalingesnė individuali, o ne grupinė psichoterapija. Pasaulyje yra apie 120 psichoterapijos krypčių, Lietuvoje dažniausiai taikomos: psichodinaminė (psichoanalitinė), C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija, biheivioristinė, kognityvinė ir elgesio terapija, egzistencinė ir humanistinė, geštaltinė terapija, transakcinė analizė, psichodrama, neurolingvistinė, pozityvioji psichoterapija. Tyrimais nustatyta, kad didžiausias veiksmingumas ir geriausias gydymo išlaidų santykis yra taikant kognityvinę ir elgesio terapiją. Skiriamos šios esminės psichoterapijos, kaip gydymo metodo, ypatybės, kurios skiria ją nuo psichologinio konsultavimo: psichoterapiją taiko profesinį parengimą gavęs psichoterapeutas, kuris atsako už gydymo metodo rezultatus ir prireikus gauna profesinę priežiūrą iš labiau patyrusių kolegų; psichoterapijos tikslai nukreipti į paciento pokyčius (fizinių ar psichinių simptomų susilpnėjimą ar išnykimą, elgesio pasikeitimus, įžvalgos padidėjimą, psichologinių gynybų supratimą); psichoterapijos metu tarp paciento ir terapeuto atsiranda saugus emocinis ryšys, abiem kylantys išgyvenimai yra bendrai aptariami (pacientas pasakoja, o psichoterapeutas interpretuoja paciento prisiminimus, elgesį, sapnus, mintis) ir apdorojami, padeda pacientui geriau suvokti savo pasąmonės veiklą, gyvenimą trikdančio elgesio motyvus. Psichoanalitinės psichoterapijos pagrindas yra S. Freudo psichoanalizės teorija, kuri remiasi nuostata, kad bet kuris jausmas, motyvas, poelgis ar apsirikimas turi ne vien suvokiamą, bet ir nežinomą, pasąmonėje slypinčių troškimų, jausmų ir patirties atitikmenį. Psichoanalizės metu siekiama suprasti vidinių konfliktų (vadinamųjų kompleksų) prigimtį, jų raišką individo psichikoje ar elgesyje. Tai suteikia galimybę perkainoti ligi tol abejonių nekėlusius savo jausmus, įsitikinimus ir spendimus. Psichoterapija gydomos neurozės, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės ligos, asmenybės sutrikimai, t. p. nerimo ir adaptacijos sutrikimai, lengva ir vidutinio sunkumo depresija. Pagal psichoterapeuto intervencijų gilumą ir paciento atvirumą procese skiriama atskleidžiančioji (giluminė, psichodinaminė), sąmoningumą stiprinanti ir palaikomoji psichoterapija. Pacientas (ar keli jų) ir psichoterapeutas sėdi atsisukę vienas į kitą veidu, bendrauja be fizinio kontakto; seansai įprastai vyksta 1–3 kartus per savaitę ir trunka apie 50 minučių, retai iki 1,5 valandos. Bendra psichoterapijos trukmė priklauso nuo taikomo metodo, tikslo, sutrikimo sunkumo. Gali prireikti kelių, keliolikos seansų ar net kelerių metų trukmės reguliaraus gydymo. Prireikus psichoterapija taikoma kartu su gydymu vaistais. Pirmą kartą psichoterapijos terminą 1872 pavartojo D. H. Tuke’as (Didžioji Britanija). Lietuvoje psichoterapija pradėta taikyti 20 a. pradžioje (J. Blažys, L. Gutmanas, V. Lazersonas, A. Gučas). SSRS okupacijos metais psichoterapija buvo taikoma gydyti neurozes (N. Indrašius, A. Alekseičikas Kirinovas, D. Gailienė, A. Goštautas, E. Laurinaitis), bet nebuvo psichoterapijos sistemingo mokymo. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje paskaitas skaitė užsienio tradicinių psichoterapijos mokyklų lektoriai, jie paskatino psichoterapijos krypčių plėtrą. Lietuvoje plačiausiai paplitusi psichodinaminė psichoterapija, nuo 2008 prasidėjo ir kognityvinės ie elgesio terapijos mokyklos raida. Lietuvoje yra šios pagrindinės psichoterapijos kryptys: psichodinaminė‑psichoanalitinė (S. Meškauskienė, L. Kovarskis, V. Pocius, J. Šarovas, V. Aputytė, T. Kajokas, N. Barštienė, R. Židonienė, D. Leskauskas, L. Vasiliauskaitė, B. Baks, R. Milašiūnas, J. Ulevičienė), C. G. Jungo analitinė psichologija ir geštaltinė terapija (G. Gudaitė, A. Petronis, E. Ilgiuvienė, R. Stelingis, L. Andrikienė), A. Adlerio individualioji psichologija ir egzistencinė humanistinė (R. Bieliauskaitė, R. Kočiūnas, L. Judelevičius), biheivioristinė ir kognityvinė ir elgesio terapija (V. Keturakis, D. Gailienė, J. Neverauskas), psichodrama (R. Bieliauskaitė), neurolingvistinė, pozityvioji (O. Lapinas).
2641