psichozė

psichòzė (gr. psychōsis), pschikos ligà, sunkus (ūminis arba lėtinis) psichikos sutrikimas – žmogus iškreiptai vertina aplinkos dirgiklius, negeba adekvačiai į juos reaguoti, aptemsta jo savimonė, keičiasi elgesys ir santykiai su aplinka. Sąlygiškai skiriamos 3 psichozės stadijos: pradinė (apima bendrą negalavimą, nerimą, sutrinka miegas, apetitas, sunku susikaupti), įsigalėjimo (atsiskleidžia ligos pagrindiniai reiškiniai – haliucinacijos, kliedesiai, pakinta elgesys ir kita) ir pabaigos (ligonio pasveikimas, sveikatos pagerėjimas arba ligos įsitvirtinimas, kartais – mirtis). Sergant psichoze pastebimi nuotaikos (afektiniai) sutrikimai, pasireiškiantys depresijos arba pakilimo kraštutinėmis nuotaikomis – beviltišku liūdesiu arba euforija, visišku vangumu arba aktyvumu, perdėta savigarba arba jos netekimu, bejėgiškumu arba visagalybe. Sergantiesiems psichoze būdinga interesų stoka, žodinės kalbos ir kūno raiškos skurdumas. Psichozė įvairiai pažeidžia intelektą, jutimo organus, suvokimą, mąstymą, emocijas, valią, atmintį, sąmonę ir asmenybę, vystosi dalinė arba visiška silpnaprotystė. Psichozės požymiai skirstomi į pozityvius (atsiranda susirgusio žmogaus psichikai nebūdingų bruožų – kliedesiai, haliucinacijos ir elgesio sutrikimai) ir negatyvius (prarandama tai, kas buvo būdinga iki ligos – jausmų įvairovė, logika, valia). Skiriama alkoholinė psichozė, epilepsinė psichozė, infekcinė psichozė, intoksikacinė psichozė, bipolinis afektinis sutrikimas, pogimdyminė psichozė, priešsenatvinė psichozė, senatvinė psichozė, sifilinė psichozė, simptominė psichozė, somatogeninė psichozė, trauminė psichozė. Sunkiausias psichozinis sutrikimas – šizofrenija.

Skiriama endogeninė (įgimta, paveldėta, pvz., šizofrenija, bipolinė maniakinė psichozė) ir egzogeninė (įgyta dėl aplinkos poveikio, pvz., infekcinė, intoksikacinė, potrauminė, somatogeninė, psichogenijos ir kita) psichozės. Yra psichozės, kurios nėra nei egzogeninės, nei endogeninės, pvz., senatvinė psichozė. Dažnai psichika sutrinka kartu su įvairių organų funkcijomis, pvz., periferinės ir vegetacinės nervų sistemų, belatakių liaukų veikla, medžiagų apykaita. Psichozė apima ir kitų ligų (pvz., vėžio, gripo), apsinuodijimo, galvos smegenų traumos psichikos sutrikimus (progresuojantis paralyžius, intokcikacinė psichozė).

Psichozė yra viena labiausių paplitusių ligų. Plitimą lemia spartus gyvenimo ritmas, informacijos perteklius, žalingi aplinkos veiksniai. Dažniausiai susergama paauglystėje, jaunystėje arba senatvėje. Moterys šiek tiek dažniau serga bipoliniu afektiniu sutrikimu, vyrai – alkoholine psichoze.

Psichozė trunka kelias dienas (pvz., baltoji karštligė, psichoaktyviųjų medžiagų sukeltos psichozinės būsenos), mėnesius arba metus, progresuoja palengva arba pasireiškia priepuoliais. Psichozę (ypač sunkią) svarbu kuo anksčiau diagnozuoti. Psichozė nustatoma iš pokalbio su tiriamuoju ir jo artimaisiais, draugais, iš stebėjimo ir psichologinio tyrimo duomenų. Dažnai padeda kraujo, šlapimo tyrimai, elektroencefalografija, galvos smegenų kompiuterinė tomografija ir kita. Gydoma daugiausia antipsichoziniais vaistais (slopinama centrinė nervų sistema, šalinama baimė, nemiga, haliucinacijos, kliedesiai, agresyvumas), antidepresantais (šalinama depresija, skatinama psichikos veikla), trankviliantais, arba raminamaisiais (slopinama centrinė nervų sistema, šalinama nerimas, nemiga, traukuliai), kai kada taikoma elektros terapija. Psichozės gydymui svarbios yra socialinės ir psichologinės priemonės (psichoterapija, fizioterapija, darbo terapija, profesinis orientavimas), padedančios sugrįžti prie įprastinio gyvenimo ir išvengti socialinės rizikos. Svarbu saugoti ligonį nuo savižudybės (nepalikti jo vieno, neduoti aštrių ir kitų pavojingų daiktų, neleisti kaupti vaistų). Lengviau sergantieji ir sveikstantieji gydomi namie, natūralioje aplinkoje. Išvengti psichozės atsinaujinimo padeda tinkamas aplinkinių elgesys.

Psichozės terminą 1845 pirmą kartą pavartojo austrų gydytojas, poetas ir filosofas E. von Feuchterslebenas.

LIETUVOJE pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą (1995) psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises ir negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimų. Jei toks žmogus padaro nusikaltimą, visišką ar ribotą jo nepakaltinamumą nustato teismo psichiatrijos ekspertizė, jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Neveiksniais (neveiksnumas) pripažintiems ligoniams skiriama globa, jie negali dalyvauti rinkimuose.