Pskòvo respùblika, 13 a. antros pusės–16 a. pradžios Rusios valstybė.
Susidarė 1266, kai Pskovo žemę pradėjo valdyti lietuvių kunigaikštis Daumantas; tada ši žemė nustojo būti Naugardo respublikos autonomine dalimi. Teisiškai nepriklausoma tapo 1348 (tuomet Pskovo respubliką pripažino Naugardas). Sostinė Pskovas. Aukščiausioji valdžios institucija Naugardo pavyzdžiu buvo večė. Vykdomoji valdžia priklausė jos renkamam kunigaikščiui (jo valdžia buvo ribota), posadnikui, šimtininkams. Večės sprendimams lemiamą reikšmę turėjo Bojarinų tarybos (gospodos) nuomonė.
Užsienio politikoje iki 15 a. pradžios Pskovo respublika laviravo tarp Naugardo respublikos, Livonijos ordino, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Daumantas vykdė LDK priešišką politiką. 14 a. 3–5 dešimtmetyje LDK įtaka Pskovo respublikai sustiprėjo; LDK karvedys Dovydas Gardiniškis 1322–23 padėjo pskoviečiams atremti Livonijos ordino puolimus. 1327–29 ir 1331–37 Pskovą valdė (kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vasalas) Tverės kunigaikštis Aleksandras Michailovičius (Ivano I Kalitos išvarytas iš Tverės), 1341–42 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus Andrius, 1342–48 – jo vietininkas Jurijus Vytautaitis.
Nuo 14 a. pabaigos Pskovo respublikoje didėjo Maskvos didžiosios kunigaikštystės įtaka (nuo 1399 Pskovo kunigaikščiai buvo Maskvos vietininkai). 1510 Vasilijus III prijungė Pskovo respubliką prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės. Pskovo respublikos feodalinė demokratinė santvarka buvo panaikinta.