Ptãhas, Ptãchas, Ptá, senovės egiptiečių vienas svarbiausių dievų. Buvo garbinamas kaip vietinis Memfio dievas, menų ir amatų (Ptacho vyriausiasis žynys buvo tituluojamas amatininkų vadovu) globėjas. Jo sutuoktine laikyta saulės kaitros deivė Sechmeta, šventuoju gyvūnu arba pasireiškimo forma – jautis Apis.
Kai kurių tyrinėtojų teigimu, Ptachas, Sechmeta ir jos sūnus jauna dievybė Nefertumas (Nefertemas) sudarė Memfio aukščiausių dievų trejetą. Manoma, Ptachas galėjo būti tapatinamas su vietiniu Memfio žemės dievu Tatenenu ir garbinamas kaip vaisingumo dievas Ptahas‑Tatenenas. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Ptacho kultas paplito visame Egipte. Ptachas laikytas dievu demiurgu, viso, kas egzistuoja, kūrėju. Pasaulį jis sukūrė dieviškaisiais žodžiais ir dieviškosiomis mintimis, todėl lemia būties substancinę vienovę ir yra visame, kas gyva.
Ptachas (skulptūros fragmentas, 15 a. pabaiga–14 a. pradžia prieš Kristų, XVIII dinastija, Amenchotepo III valdymas, Turino Egipto muziejus)
Ramzių valdymo laikotarpiu (XIX–XX dinastija) priskirtas aukščiausiųjų dievų trejetui (su Ra ir Amonu). Kai kurie tyrinėtojai mano, kad siekiant suvienyti 3 priešiškus kulto centrus – Heliopolį, Memfį ir Tebus – galėjo būti garbinamas ir kaip vienas dievas Ra‑Ptahas‑Amonas. Ptahui priskirta faraonų globėjo funkcija, egzistavo paprotys jo šventyklose karūnuoti valdovus.
Vaizduotas kaip vyras prigludusiais drabužiais ir prigludusia kepuraite (senovės Egipte jas dėvėdavo amatininkai), su lazda rankose arba apvyniotas audeklu kaip mumija. Senovės graikai tapatino Ptachą su ugnies dievu, kalvystės globėju Hefaistu.