puantilzmas (pranc. pointillisme < point – taškas), punktualzmas, 20 a. muzikos komponavimo technika, kuriai būdinga neįprasta faktūra – pabiri garsai, intervalai, akordai, 2–3 garsų motyvėliai, pauzėmis ir dideliais šuoliais atskirti įvairių registrų balsuose. Tokia faktūra panaši į liniją, suskaidytą į atskirus taškus. Vokalinėje muzikoje į tokius taškus skaidomas ir tekstas – žodžiai į skiemenis, skiemenys į garsus.
Puantilizmo pradmenų būta 12–14 a. hokete. Puantilizmas atsirado serijinėje muzikoje, pasižyminčioje principiniu atskiro tono savarankiškumu. Šią techniką remdamasis A. Schönbergo tembrų melodijos principu ištobulino A. von Webernas. A. Schönbergo liniją sudarė tolydžio besikeičiančių ir įsiliejančių vieno į kitą tembrų (ne aukščių) seka (Spalvos iš Penkių pjesių orkestrui 1919). A. Weberno puantilizmo struktūrinės dalelės – taškai su savo tembru, registru, dinamika, štrichu, sudarantys grafiškai tikslų tembrų piešinį. Šiems taškams būdinga maksimali muzikinės minties raiškos ir laiko koncentracija. Kiekvienas jų toks pat reikšmingas kaip ir tradicinės muzikos motyvas ar net tema. Skambėdami skirtingais erdvės planais – ne tik aukštai–žemai, bet ir toliau–arčiau, šie taškai nesusilieja nei horizontalioje, nei vertikalioje plokštumoje, sukurdami stereofoninio skambėjimo, gilumos efektą. Puantilistinėje muzikoje dingsta ir laiko trukmės pojūtis. Puantilistinių kūrinių dar sukūrė K. Stockhausenas (Kontrapunktai 1952), P. Boulezas (Plaktukas be šeimininko 1952–57), G. Ligeti (Atmosferos 1961) ir kiti.
L: P. Boulez Penser la musique aujourd’hui Paris 1966; O. Nordwall György Ligeti Mainz 1971; C. Kohoutek Technika kompozicii v muzyke XX veka Moskva 1976; V. Cholopova, J. Cholopov Anton Vebern Moskva 1984; B. Schaeffer Mały informator muzyki XX wieku Kraków 1987.
2898