Puatù (Poitou), istorinė sritis Prancūzijos vidurio vakarinėje dalyje. Apima dabartinius Vendée, Deux‑Sèvres’o ir Vienne’o departamentus (sudaryti 1790). Centras – Poitiers.
Pavadinimas nuo gališkos piktonų ar piktavų genties. Antikos laikais buvo romėnų įkurtos Akvitanijos provincijos dalis. 5 a. užimta vestgotų, kuriuos 507 išvijo frankų karalius Chlodvigas I. 732 majordomas Karolis Martelis čia sustabdė musulmonų veržimąsi į Vakarų Europos gilumą.
Nuo 778 Poitiers grafų (nuo 10 a. vidurio – Akvitanijos kunigaikščiai), nuo 12 a. Anžu dinastijos Anglijos valdovų domeno dalis. Anglijos valdžioje Puatu išliko autonomine sritimi, jos diduomenė dažnai sukildavo. 13 a. pradžioje Puatu atkariavo Prancūzijos karaliai Pilypas II Augustas ir Liudvikas VIII Liūtas. Per Šimtametį karą sritis vėl buvo atitekusi Anglijai, bet 1372 ją atsikariavo Prancūzijos karalius Karolis V Išmintingasis, Puatu tapo provincija. 16 a. čia atsirado daug protestantų, sritis labai nukentėjo per Prancūzijos religinius karus. 17 a. daug gyventojų persikėlė į Naująją Prancūziją (dabartinis Kvebekas).