publicstika (lot. publicus – viešas, visuomeninis), raštijos rūšis – aktualios visuomeninės politinės, ekonominės, kultūrinės tematikos kūriniai (dažniausiai straipsniai), kuriais stengiamasi paveikti viešąją nuomonę. Publicistikos kūrinyje aprašomi faktai ir įvykiai dokumentuojami, pateikiama jų analizė, vertinimai, išvados, siūlymai. Gausiai naudojama grožinės literatūros priemonės. Faktografinis pagrindas, vertybinis aspektas ir meninė raiška publicistikoje glaudžiai susiję. Labiausiai paplitę žanrai – esė, apybraiža, pamfletas, atviras laiškas ir kiti.
Publicistikos ištakos – antikos oratorių viešos kalbos, antikos, vidurinių amžių istorikų, biografų veikalai, rašytojų satyros. Publicistikos plėtotei didelę įtaką turėjo spaudos atsiradimas (15 amžius). Publicistika buvo veiksminga ideologinio poveikio priemonė per revoliucijas, karus, tautinius sąjūdžius. Savarankiška raštijos rūšimi tapo 17 a., pradėjus ją skelbti periodinėje spaudoje. Terminas atsirado 19 amžiaus Vokietijoje, kaip mokslo disciplina dėstoma nuo 1934; pradinininkas – Berlyno universiteto profesorius E. Dovifatas.
LIETUVOJE publicistikos užuomazgų yra senuosiuose raštuose lotynų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų, lenkų kalbomis, didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Vytauto laiškuose, Lietuvos metraščiuose, 16 a. teologijos ir mokslo traktatuose, poleminėje literatūroje, kelionių aprašymuose, pamokslų rinkiniuose. Vykstant reformacijos ir kontrreformacijos kovoms buvo spausdinama daug smulkių publicistikos tekstų (pvz., 1543 Karaliaučiuje paskelbtas A. Kulviečio laiškas karalienei Bonai Sforzai). Publicistikos elementų gausu Mikalojaus Daukšos Postilės (1599) prakalboje – tautiškumo, gimtosios kalbos gynimo deklaracija; tokių idėjų yra ir daugelio kitų lietuvių raštijos pradininkų kūriniuose. Svarbesni 16–17 a. publicistikos kūriniai: A. Rotundo antiunijinė brošiūra Lenko pasikalbėjimas su lietuviu (1564), A. Volano darbai iš visuomenės ir valstybės gyvenimo, M. Radvilos Našlaitėlio Kelionė į Jeruzalę (1601), Mykolo Lietuvio traktatas Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (1615), K. Sirvydo Punktai sakymų (2 dalys 1629–44). 19 a. publicistika žymi M. Valančiaus antirusifikacinėse ir blaivystės propagavimo brošiūrose, S. Daukanto Lietuvos istorijos veikaluose, L. Ivinskio kalendoriuose. Pradėjus eiti periodiniams leidiniams (Vilniuje 1760 išėjo pirmasis laikraštis lenkų kalba – Kurier Litewski, 1823 Tilžėje – pirmasis žurnalo tipo lietuviškas leidinys Nusidavimai Dievo karalystėje, nuo 1879 – lietuvių laikraščiai ir žurnalai Jungtinėse Amerikos Valstijose) pagrindine publicistikos forma tapo periodinės spaudos publicistika. Patriotinės publicistikos plėtotę paskatino 19 a. 9 dešimtmetyje prasidėjęs lietuvių tautinis judėjimas (J. Basanavičiaus formuota Aušra, V. Kudirkos – Varpas ir atskiromis knygomis išleisti jo kūriniai, J. Tumo‑Vaižganto publikacijos Tėvynės žiniose, Vilniaus žiniose, Viltyje, Nepriklausomojoje Lietuvoje, P. Višinskio – Ūkininke; vėliau daugelis jo straipsnių išleista atskiromis brošiūromis). 19–20 a. Lietuvos valstybingumo ir politinės ateities klausimus savo publikacijose kėlė V. Pietaris, J. Biliūnas, G. Petkevičaitė‑Bitė, A. Dambrauskas (Jakštas), A. Milukas, M. Yčas, J. Šliūpas, K. Grinius, V. Vileišis, V. Kapsukas ir kiti, atsirado ideologinių ir visuomeninių srovių – konservatyvios katalikiškosios ir pasaulietinės liberaliosios – diferenciacija.
Žymiausi nepriklausomos Lietuvos (1918–40) publicistai, atstovavę įvairioms ideologinėms srovėms ir pažiūroms, buvo žinomi valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjai, įtakingos spaudos redaktoriai, rašytojai – Vaižgantas, A. Voldemaras, A. Smetona, V. Alantas, V. Gustainis, I. Šeinius, A. Merkelis, V. Mykolaitis‑Putinas, J. Keliuotis, V. Bičiūnas, S. Kairys, P. Ruseckas, P. Dovydaitis, L. Bistras, P. Dielininkaitis, M. Krupavičius, J. Eretas, J. Staugaitis. Jų publikacijose buvo nagrinėjami literatūros ir visos tautinės kultūros reikalai, visuomenės dvasinio ir pilietinio ugdymo klausimai (Vaižganto Lietuvybės pulsavimai lietuvių literatūroje, Vydūno Rašytojas ir tauta, Tautinės raštijos reikšmė ir uždavinys, V. Mykolaičio‑Putino Literatūros padėtis Lietuvoje, Patriotinės ir politinės mūsų literatūros gairės ir kitos). Baigiantis II pasauliniam karui dalis žymių publicistų (J. Ambrazevičius‑Brazaitis, J. Prunskis, J. Aistis, V. Maciūnas, H. Blazas, B. Raila) pasitraukė į Vakarus ir ten tęsė veiklą, kiti sovietų okupacinės valdžios buvo ištremti į Sibirą, įkalinti.
Po II pasaulinio karo spaudoje įsigalėjo dar nepriklausomybės laikais ėmę reikštis kairiųjų pažiūrų autoriai (J. Paleckis, J. Žiugžda, A. Gudaitis-Guzevičius, J. Šimkus, A. Venclova, P. Cvirka ir kiti). Publicistika tapo partinės agitacijos, tikrovės klastojimo įrankiu. 20 a. 6 dešimtmetyje (po SSKP 20 suvažiavimo) publicistika pradėjo specializuotis, gilintis į tam tikras temas – revoliucijos kovų, hitlerinės okupacijos, internacionalizmo, ateizmo, komunistų partijos veiklos, įvairių ūkio šakų, gamtosaugos, švietimo, kultūros, meno ir kitas. Už geriausius publicistikos kūrinius buvo skiriama V. Mickevičiaus-Kapsuko premija (1964–90).
20 a. 8–9 dešimtmetyje išpopuliarėjo esė žanras (L. Inio, V. Petkevičiaus, J. Mačiukevičiaus ir kitų kūriniai), pasirodė originali Just. Marcinkevičiaus poetinės publicistikos knyga Dienoraštis be datų (1981). Prasidėjus pertvarkai ėmė reikštis individuali, laisva, ideologinių klišių nevaržoma publicistika. Svarbių darbų paskelbė E. Ignatavičius, R. Sadauskas (kelionių apybraižos), Č. Kudaba, H. Gudavičius (kraštotyra, gamtosauga), V. Kubilius, V. Daujotytė (literatūrinė eseistika), S. Kašauskas (knyga Tiesos sakymas 1988). Pirmieji Sąjūdžio metai pasižymėjo ryškiu publicistikos pagyvėjimu ir kokybiniais pokyčiais, straipsnių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, istorijos, politikos, demokratijos, dorovės temomis spaudoje paskelbė A. Čekuolis, S. Geda, R. Granauskas, R. Gudaitis, G. Iešmantas, A. Juozaitis, M. Martinaitis, K. Saja, V. Tomkus ir kiti (tekstai surinkti knygose Atgimimo balsai 1991, Sąjūdis ateina iš toli 2008). Nepriklausomybės metais išleista iškilių visuomeninės politinės, literatūrinės tematikos publicistikos knygų (V. Landsbergio Atgavę viltį 1990, Laisvės byla 1992, Nešvari srovė: Apie Baltiją ir „Nord Stream“ 2009, R. Ozolo Atgimimo ištakos 1996, Nepriklausomybė alternatyvų neturi: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: Faktai ir apmąstymai, 2008 m. 2009, V. Kubiliaus Literatūra istorijos lūžyje 1997 ir kitos). Už geriausius publicistikos kūrinius skiriamos premijos: V. Kudirkos premija (nuo 1991), V. Gedgaudo premija (nuo 1997).