pučiamjų instrumeñtų orkèstras, orkestras, sudarytas iš pučiamųjų ir mušamųjų muzikos instrumentų, atliekantis specialiai jam sukurtą ar aranžuotą muziką. Kitaip nei simfoninio orkestro, pučiamųjų instrumentų orkestro sudėtys nėra griežtai standartinės.
Orkestrų rūšys, repertuaras
Pagal atlikėjų skaičių ir instrumentų sudėtį pučiamųjų instrumentų orkestrai gali būti didieji, mažieji, varinių pučiamųjų instrumentų ir mišrūs (sudaryti iš varinių ir medinių pučiamųjų).
Šiuolaikinį didįjį mišrų pučiamųjų instrumentų orkestrą paprastai sudaro fleitos (didžioji, mažoji), obojai (anglų ragas), klarnetai (didieji, mažieji, bosiniai, kartais altiniai, kontraltiniai ir kontrabosiniai), fagotai (kartais kontrafagotas), saksofonai (sopraninis, altinis, tenorinis, baritoninis), kornetai, trimitai, valtornos, eufoniumai, tūbos bei įvairūs mušamieji muzikos instrumentai.
Varinių pučiamųjų orkestro (brass band) pagrindą sudaro sakshornų šeima, t p. kiti instrumentai (fliugelhornas, trombonai, kartais mušamieji). Pagal atliekamas funkcijas pučiamųjų instrumentų orkestrai skirstomi į žygio, koncertinius ir kitus orkestrus.
Repertuaras priklauso nuo orkestro paskirties: tai maršai (koncertiniai ar skirti atlikti žygiuojant), įvairios karinio bei civilinio ceremonialo kompozicijos, pramoginė muzika, koncertiniai akademinės muzikos kūriniai.
Istorija
Žinomas nuo seniausių laikų. Viduramžiais ir Renesanso epochoje Vakarų Europoje veikė pučiamųjų muzikos instrumentų ansambliai, kurie atlikdavo karinę, ceremonialo, bažnytinę ir įvairią koncertinę muziką. 17–18 a. kariniai ir civiliniai pučiamųjų instrumentų orkestrai buvo nedideli (juos sudarė obojaus tipo instrumentai, fleitos, trimitai, fagotai, serpentai ir kita). Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir kitų valstybių pučiamųjų instrumentų orkestrų sudėtys skyrėsi. 18 a. viduryje Europos pučiamųjų orkestruose pradėta pūsti klarnetus, valtornas. 18 a. nedideliems pučiamųjų kolektyvams (dažniausiai oktetams) buvo kuriama serenados, divertismentai, kasacijos. Tokių kūrinių (Harmoniemusik) sukūrė ir Vienos klasikai. Per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir Napoleono karus Europos pučiamųjų instrumentų orkestrai pasidarė itin dideli, įvairios sudėties. Susiklostė didysis europietiškasis pučiamųjų instrumentų orkestras. Orkestrui įtakos padarė 19 a. atsiradęs kronų su vožtuvais mechanizmas, kurį pritaikius buvo sukonstruoti chromatiniai metaliniai pučiamieji (trimitai, valtornos, sakshornų šeima). 19 a. toks orkestras atlikdavo karinio ir civilinio ceremonialo, kartais ir koncertinį repertuarą. Pastarąjį daugiausia sudarydavo populiarių akademinės muzikos kūrinių aranžuotės (originalių kūrinių kurta nedaug).
Europos muzikinės tradicijos prigijo ir Šiaurės Amerikoje. 20 a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėta skatinti kompozitorius kurti pučiamųjų orkestrui daugiau akademinės muzikos kūrinių. Dėl šio sąjūdžio pučiamųjų instrumentų orkestras ilgainiui tapo visaverčiu akademinę muziką atliekančiu meniniu kolektyvu. Daugelyje valstybių jis yra viena labiausiai paplitusių profesionalaus ir mėgėjiško muzikavimo formų.
Pučiamųjų orkestrai Lietuvoje iki nepriklausomybės atkūrimo
Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) jau 13 a. būta nedidelių pučiamųjų instrumentų orkestrų, kurie lydėdavo karius į žygius, grieždavo per iškilmes. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1399 Marienburge svečiavosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto švilpynininkai. Pučiamųjų instrumentų orkestrus turėjo didikai, mokyklos, bažnyčios.
18–19 a. pajėgūs orkestrai veikė Lietuvos didikų dvaruose (Rietave, Plungėje, Rokiškyje ir kitur). Šie orkestrai išugdė profesionalių muzikantų. Savitos pučiamųjų instrumentų orkestro tradicijos nuo 19 a. vidurio gyvuoja Žemaitijoje: orkestrai dalyvauja pasaulietinėse ir bažnytinėse šventėse (pvz., Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio apeigose).
20 a. pučiamųjų instrumentų orkestrai paplito atsikūrusios Lietuvos valstybės kariuomenėje (pirmąjį karinį pučiamųjų instrumentų orkestrą 1919 subūrė kapelmeisteris J. Gudavičius). 1934 Kauno konservatorijoje įkurta karo kapelmeisterių klasė. Pučiamųjų instrumentų orkestrai rengdavo koncertus kariams ir visuomenei, dalyvaudavo regioninėse dainų šventėse, chorų pasirodymuose, grodavo radiofone, parkuose, kurortuose ir kitur.
Sovietų okupacijos metais tokius orkestrus turėjo įvairios organizacijos. Pučiamųjų instrumentų orkestro vadovai buvo rengiami Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje ir Klaipėdos fakultetuose. 20 a. pabaigoje daug pučiamųjų instrumentų orkestrų išnyko.
Lietuvos pučiamųjų orkestrai 21 a. pradžioje
21 a. pradžioje jų veikla atsinaujino. Užsimezgė ryšiai su Vakarų Europos valstybėmis, atnaujintos orkestrų sudėtys, repertuaras. Nuo 2001 Panevėžyje kasmet vyksta pučiamųjų instrumentų orkestrų konkursai‑čempionatai. Veikia valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras Trimitas (įkurtas 1957), Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras Ąžuolynas (įkurtas 1961, vadovas Giedrius Vaznys), Panevėžio pučiamųjų instrumentų orkestras Garsas (įkurtas 1962, jo įkūrėjas A. Domarkas, dirigentas Martynas Bražas), Šiaulių pučiamųjų instrumentų orkestras (įkurtas 1966 S. Jautako iniciatyva; meno vadovas ir dirigentas Sigitas Vaičiulionis), Palangos pučiamųjų instrumentų orkestras (įkurtas 1953, nuo 1989 profesionalus, 1993–2000 neveikė; 1978–2000 vadovas R. Petraitis, nuo 2000 – Vygantas Rekašius).
1991 įkurtas Lietuvos kariuomenės orkestras (įkurtas kaip Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos pučiamųjų instrumentų orkestras, kapelmeisteris Justinas Jonušas, nuo 2006 Egidijus Ališauskas) ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestras (nuo 2008 bigbendas; kapelmeisteris G. Jurgutis, nuo 2000 Ričardas Čiupkovas). 1994 įkurtas Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orkestras (kapelmeisteris Ričardas Kukulskis), 1989 – Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų instrumentų orkestras (2008–17 vadovas Algirdas Kazimieras Radzevičius, nuo 2018 Eimantas Enskaitis).
Pučiamųjų instrumentų orkestrus turi Lietuvos aukštosios mokyklos (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos universitetas, Kauno technologijos universitetas), muzikos, meno, bendrojo lavinimo mokyklos, kultūros centrai.
Lietuvos kariuomenės orkestras (kapelmeisteris kapitonas E. Ališauskas, 2007)
L: K. Jasinskas Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1919–1940 Vilnius 1983; A. Batavičius Tauragės apskrities dūdų orkestrai Tauragė 1995; V. Bartušis, R. Urniežius Pastarojo laikotarpio Lietuvos pučiamųjų orkestrų sudėčių ypatumai / Kūrybos erdvės 2007 nr. 6; R. Žarskienė Pučiamųjų instrumentų orkestrai tradicinėje Lietuvos kultūroje: nuo didikų rūmų iki sodžiaus / Tautosakos darbai 2009 XXXVIII; F. Battisti The Twentieth Century American Wind Band / Ensemble. History, Development and Literature Florida 1995.
1042