pdymas, sėjomainos laukas, neapsėtas (suartas, neapžėlęs piktžolėmis) per visą augalų vegetacijos laikotarpį arba nemažą jo dalį. Padeda didinti dirvožemio derlingumą ir gerinti žemės ūkiui produkcijos kokybę. Lietuvoje būna juodasis, pusiau juodasis, užimtasis ir sideracinis pūdymas. Juodajame pūdyme augalai neauginami. Jis laikomas žemės kultūrinimo darbams atlikti, išlyginti (po melioracijos) dirvos paviršių, išnaikinti piktžoles, kaupti augalams maisto medžiagas ir drėgmę. Ariamas 3 kartus: rudenį (arba pavasarį), birželio mėnesį (kartu tręšiant mėšlu) ir 3–4 savaites prieš žiemkenčių sėją. Tarp arimų juodasis pūdymas kultivuojamas, akėjamas. Sukultūrintose žemėse juodasis pūdymas nepraktikuojamas. Lietuvoje paplito 10–12 a., kai atsirado žagrė ir imta daugiau auginti žieminių rugių. Pusiau juodasis pūdymas pavasarį intensyviai dirbamas, kad būtų sunaikintos daugiametės piktžolės, ypač varputis. Birželio viduryje arba antroje pusėje apsėjamas pašarui arba žaliajai trąšai skirtais greitai augančiais augalais. Jie 3–4 savaites prieš žiemkenčių sėją nuimami arba apariami. Užimtasis pūdymas Lietuvoje dažniausias. Pavasarį jame sėjami ir sodinami greitai bręstantys kultūriniai augalai (vienamečiai mišiniai žaliajam pašarui, ankstyvosios bulvės, ankstyvieji žirniai), kurie ne vėliau kaip rugpjūčio pradžioje nuimami, kad dirva po suarimo iki žiemkenčių sėjos per 3–4 savaites spėtų susigulėti. Atsirado 19 a. pradžioje, kai pūdyme buvo pradėta auginti vikiai, bulvės, dobilai. Sideracinis pūdymas taikomas kur kas rečiau. Pavasarį į jį sėjami sideratai (lubinai, rapsai, rapsukai, aliejiniai ridikai, garstyčios), kurie paskui užariami kaip žalioji trąša. Pradėjo plisti apie 1900, ėmus auginti lubinus.
229