Puèrto Rko architektūrà
Tradicinė architektūra
Tradicinei architektūrai būdinga iš Amerikos indėnų apskrito (bohíos) ir stačiakampio (caneyes) plano būstų susiklostę mediniai, palmėmis dengti vietinių indėnų gyvenamieji namai (jíbaros).
16–18 amžius
fortas San Felipe del Morro San Juane (pradėtas 1591, architektas J. de Tejada, inžinierius B. Antonelli)
Prasidėjus ispanų kolonizacijai (1508) sala tapo svarbia Ispanijos kolonijų Karibų jūroje atrama: Senasis San Juanas apjuostas miesto siena (16–19 a.), suprojektuota tvirtovė La Fortaleza (1540, po 1625 gaisro rekonstruota, 1846 iš dalies perstatyta, dabar Puerto Riko gubernatoriaus rezidencija), fortai – San Felipe del Morro (pradėtas 1591, architektas J. de Tejada, inžinierius B. Antonelli), Šv. Kristupo (18 a., rotondinė kapinių koplyčia, 19 a. pabaiga), El Cañuelo – Cabraso saloje (prie San Juano, 1610, visi – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983). Sostinėje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo katedra (pradėta 1521, 1806 įgavo neoklasicizmo bruožų, architektas L. de Huertasas, inžinierius T. A. Sedeño), dominikonų Šv. Tomo Akviniečio vienuolynas (pradėtas 1523) su vėlyvosios gotikos Šv. Juozapo bažnyčia (pradėta 1532, manoma, architektas D. de Arroyo).
Ispanijos karaliaus Pilypo II įsakymu įkurta naujų miestų – San Germánas (įkurtas 1512), Coamo (1579), Arecibo (1616), juose pastatyta sakralinių pastatų (Coamo bažnyčia, 1650, perstatyta 1750, rokokinis fasadas restauruotas 1849, San Germáne – dominikonų vienuolynas Santo Domingo de Porta Coeli, 17 a. pradžia, katedra, 17 a. pabaiga). 17–18 a. Puerto Riko didžiuosiuose miestuose (pagal Ispanijos miestų Cádizo, Sevilijos pavyzdį) suprojektuota visuomeninių pastatų (rotušė San Juane, 1605, perstatyta 1714, architektas J. de Rivera).
19 amžius–21 amžiaus pradžia
Puerto Riko kapitolijus San Juane (1929, architektas R. Carmoega, kupolas, 1961)
19 a. pirmoje pusėje visuomeninėje (teatro Tapia, 1832, Intendencia 1850, architektas J. M. Lambera, rūmai) ir sakralinėje architektūroje plito Izabelės stilius. 19 a. antroje pusėje provincijose plito Viktorijos stilius, miestuose (Poncėje, San Juane) – ispanų ir italų neoklasicizmas (Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos katedra, 1839, teatro La Perla rūmai, 1864, architektas J. B. Calderoni, abu Poncėje), vėliau derintas su art nouveau elementais. 20 a. architektūrai įtakos turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (daugiausia Floridos ir Kalifornijos) architektūra, Puerto Rike dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų architektai – A. C. Finlaysonas (1883–1921), F. E. Perkinsas (Kapitolijaus rūmai San Juane, 1919–29). Modernizmą šalyje plėtojo čekų architektas A. Nechodoma (1887–1928; E. Georgetti gyvenamasis namas San Juane, 1923).
vadinamoji Serralléso pilis Poncėje (1934, architektas P. A. de Castro y Besosa, dabar muziejus)
20 a. viduryje internacionalinio stiliaus pastatų suprojektavo vokiečių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų architektas H. Klumbas (1905–84; Puerto Riko universiteto pastatai Río Piedrase, Palaimintojo Martíno de Porreso bažnyčia Cataño, prie San Juano, 1950). Didžiuosiuose miestuose vietiniai architektai (M. Ferreras, 1914–2004, O. L. Toro, 1914–95) pastatė gyvenamųjų namų (T. Moscoso – Santurcėje, 1950), viešbučių (Caribe Hilton 1979), visuomeninių pastatų (Aukščiausiojo Teismo rūmai, 1958, abu San Juane). 1992, minint salos atradimo 500 metines, daugelis Puerto Riko istorinių pastatų rekonstruota, San Juane suplanuota aikštė Plaza del Quinto Centenario (su J. Suárezo skulptūra).
Kiti žymesni 20–21 a. architektai: R. Carmoega (1894–1968), P. De Castro (1895–1936), H. Díazas (1923–2001), J. Amaralis (g. 1927), J. Del Río (1934–2000), T. Marvelis (1935–2015), L. Floresas (g. 1940), S. Cardona (g. 1950), B. Del Cueto, F. Abruña (abu g. 1952), J. Rigau (g. 1953), A. Mignucci (g. 1957).
Pasaulio paveldo vertybės
Tvirtovė La Fortaleza ir 3 fortai San Juane (nuo 1983).
Puerto Riko kultūra
Puerto Riko konstitucinė santvarka
Puerto Riko partijos ir profsąjungos