puko tesmas, 19 a. galutinai susikūrusi žemiausioji karinių teismų grandis. Buvo steigiamas prie didesnio karinio vieneto per karą arba taikos metu konkrečioms byloms nagrinėti (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prūsijos karalystėje, Viurtemberge) arba veikė tam tikrą laikotarpį (Bavarijoje, Rusijos imperijoje). Pulko teismą sudarė pirmininkas ir 3–9 nariai. Pulko teismas nagrinėjo bylas tų nusižengimų, už kuriuos numatytos ne didesnės kaip arešto bausmės be asmens teisių apribojimo. 1863–1917 Rusijoje pulko teismas mažesnės svarbos bylas svarstė uždarai, be kaltintojo ir gynėjo; dažniausiai jis skirdavo įspėjimus, pinigines baudas, areštą (iki 3 mėn.), drausmines nuobaudas, laisvės atėmimo bausmes be teisių apribojimo. Pulko teismo sprendimas galėjo būti skundžiamas apeliacine tvarka karinės apygardos teismui. Per karą Rusijos kariuomenės užnugaryje veikė etapiniai, t. p. tvirtovės, kariniame jūrų laivyne – ekipažiniai teismai (visi prilygo pulko teismui).
Lietuvos valstybės kariuomenėje pulko teismas 1919–40 buvo steigiamas prie karinio vieneto, kuriame tarnavo 400–500 karių. Teismą sudarė pirmininkas ir 4 nariai (2 karininkai ir 2 kareiviai). Kaltinimą palaikė vienas karininkų, buvo leidžiama gynyba. Pulko teismas rėmėsi Rusijos imperijos baudžiamąja teise ir 1919 įvestais Pulko teismo įstatais su vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais. Teismo subjektai – žemesni karininkai ir kareiviai (nuo 1927 tik pastarieji), kuriems netaikomas teisių apribojimas. Pulko teismas galėjo skirti nuobaudas, pinigines, arešto, laisvės atėmimo bausmes (pastarąsias nuteistasis atlikdavo daboklėje, kariniame kalėjime arba drausmės dalinyje). Kaltinamieji teismo sprendimą galėjo apskųsti pulko vadui; šis jį peržiūrėjęs tvirtindavo arba netvirtintą perduodavo kariuomenės (iki 1922 armijos) teismui. Nuo 1921 pulko teismo sprendimai buvo galutiniai, bet kasacine tvarka jie galėjo būti skundžiami vyriausiajam tribunolui. Be pulko teismo, ypatingais atvejais buvo sudaromas karo (nuo 1928 karo lauko) teismas.
1978