Punià, miestelis Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, 13 km į šiaurę nuo Alytaus, Nemuno dešiniajame krante; seniūnijos, parapijos centras. 528 gyventojai (2021). Punia yra Nemuno kilpų regioniniame parke. Per miestelį teka Punelė (Nemuno intakas). Plentai į Butrimonis, Rumšiškes, Alytų. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Ekologiško kuro gamyba ir medienos apdirbimas (bendrovė Medinukai). Paštas, medicinos punktas, pagrindinė mokykla (1918–44 pradinė, 1944–49 progimnazija, 1949–54 septynmetė, 1954–2002 vidurinė), kultūros namai, biblioteka (nuo 1949). Nemuno ir Punelės santakoje yra Punios piliakalnis, į pietvakarius nuo miestelio – Punios šilas.
Punios herbas
Architektūra
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Punioje (pastatyta 1868 pagal inžinieriaus K. Suchodolskio projektą, 20 a. 6 dešimtmetyje rekonstruota)
Neobarokinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1868 pagal inžinieriaus K. Suchodolskio projektą, 20 a. 6 dešimtmetyje rekonstruota); viduje yra vertingų paveikslų (tarp jų – dailininko N. Silvanavičiaus Šv. Pranciškus Asyžietis 1889), skulptūrų. Liaudiškai interpretuotų klasicistinių formų koplyčia (18 a. pabaiga).
2271
Istorija
Pirmą kartą paminėta 1382 Vygando Marburgiečio kronikoje; rašoma apie 1336 02 25 Vokiečių ordino magistro Dietricho von Altenburgo kariuomenės įvykdytą Punios pilies puolimą (kai kurie istorikai įvykį tapatina su Pilėnų tragedija).
15 a. pradžioje pilis atstatyta, čia atvykdavo medžioti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su šeima. 15 a. paminėta Punios valsčius, gyvenvietė su pilimi, turgaus aikšte ir bažnyčia (pastatyta apie 1425). 1494 Punia atiduota valdyti Jonui Liutaurui Chreptavičiui, 1499 – Stanislavui Bartuševičiui, 1501–27 ją valdė kunigaikštis Povilas Alšėniškis. 1503 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Puniai suteikė Magdeburgo teisę (vėliau daug kartų atnaujinta). 1508 ir 1566 Punios pilis minima kaip seniūno rezidencija. 1513 karo reikalams Punia mokėjo 20 kapų grašių. 1568 ji atiteko Jurgiui Chodkevičiui.
17 a. Punia buvo seniūnijos centras, įkurta parapinė mokykla (atkurta 1777). Klestėjo amatai, ypač puodininkystė ir kalvystė. 1767 leista rengti 2 prekymečius. 1791 privilegija Puniai suteiktas herbas (dar anksčiau ji turėjo ir savo antspaudą). 1785 buvo 3 žydų, 1798 iš viso gyveno 84 šeimos. Nuo 19 a. pradžioje atsikėlė daug žydų, Punia tapo nemažu miesteliu. 1848, 1857 ir 1903 Punia degė. Per 1863–1864 sukilimą 1863 05 31 apie 40 sukilėlių būrys užpuolė valsčiaus valdybą.
20 a. pirmoje pusėje miestelis sumenko, ūkinė veikla apmirė. 1941 09 09 nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Klydžionių kaime prie Butrimonių nužudyti Punios žydai. 1945 03 15 Punią puolė Lietuvos partizanai. 1940–41 ir 1944–53 sovietų valdžia ištrėmė 49 gyventojus. Nuo 1950 Punia buvo M. Melnikaitės kolūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos pradėta rūpintis piliakalnio apsauga, atliekami archeologiniai kasinėjimai. 1960 Punia ir jos apylinkės paskelbtos Punios landšaftiniu istoriniu draustiniu. 1962–94 Punia buvo apylinkės centras. 1986 pastatyti kultūros namai. 1989 buvo 5 gatvės ir 140 namų, tais metais patvirtintas Punios herbas. 1833 buvo 594, 1866 – 1056, 1897 – 1133, 1923 – 1005, 1959 – 941, 1970 – 871, 1979 – 758, 1989 – 433, 2001 – 809, 2011 – 600 gyventojų.
Punia
95