Punios šilas

Punios šilas

Puniõs šlas yra Alytaus rj. savivaldybės teritorijoje, 12 km į šiaurę nuo Alytaus, Nemuno kilpoje (kairiajame krante), priešais Punią. Plotas 2720 ha, mišku apaugę 2510 hektarų. Priklauso Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio Punios girininkijai; iki 2018 priklausė Alytaus miškų urėdijai. Per Punios šilo vakarinę dalį į Nemuną teka 3 upeliai. Paviršius banguotas, vietomis kalvotas, pietrytinėje dalyje lygus. Yra stačių Nemuno šlaitų, vietomis Nemuno terasos plokščios arba nuožulnios.

Miško augavietės vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo. Kultūrinės kilmės medynų 5 %. Pušynų yra 42 %, eglynų 24 %, beržynų ir ąžuolynų po 11 %, juodalksnynų po 6 %, drebulynų ir liepynų po 2 %, skroblynų po 1 %, kitų kietųjų lapuočių 1 %. Jaunuolynai sudaro 9 %, pusamžiai medynai 49 %, bręstantys 9 %, brandūs 33 %. Medynų vidutinis amžius 91 m., bonitetas I,5, skalsumas 0,71, tūris 279 m³/ha, metinis prieaugis 5,4 m³/ha. Miškas labai našus; yra medynų iki 40 m aukščio, išlikusių sengirių. Auga 683 aukštesniųjų augalų rūšys (iš jų 47 samanų). Fauna gausi ir įvairi (yra 18 Lietuvoje medžiojamų rūšių). 6 medžiai paskelbti gamtos paminklais, 10 ir 48 kvartaluose yra Bundorių ir Smolnicos pilkapynai. Saugoma 52 radimvietės augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, 14 paukščių rūšių lizdaviečių. 1960 Punios šilas paskelbtas botaniniu zoologiniu draustiniu, nuo 1992 įeina į Nemuno kilpų regioninį parką.

Punios šilas

420 ha plote yra rezervato režimas. Prie įvažiavimo į šilą yra muziejus, šilo rytiniame pakraštyje – skulptūrų ekspozicija.

Nuo 1945 Punios šile veikę Lietuvos partizanų junginiai sudarė Dzūkų rinktinės Margio grupę (vadas P. Paulauskas, slapyvardis Šarūnas). 1946 šile įvyko Pietų Lietuvos partizanų štabo ir Dzūkų rinktinės vado D. Jėčio (slapyvardis Ąžuolas) pasitarimas, kurio metu buvo nuspręsta suvienyti visos Dzūkijos partizanus ir įkurti Dainavos apygardą. Nedideli partizanų būriai Punios šile veikė iki 1952.

2355

228