pnų kalbà priklauso semitų kalbų šeimai, kanaaniečių kalbų pogrupiui. Mokslinėje literatūroje pūnų kalba dažnai vadinama tik Kartaginos tarme. Pūnų kalba susiklostė iš finikiečių kalbos tarmės. Finikiečių kalba vartota antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų ir pirmo tūkstantmečio pradžioje. Iš pradžių finikiečių kalba kalbėjo Viduržemio jūros pakrantės gyventojai, gyvenę dabartinio Libano, Sirijos ir Izraelio teritorijose. Save jie vadino pagal pagrindinių miestų‑valstybių pavadinimus (pvz., Tyro žmonės, Biblo žmonės, Sidono žmonės). Jų semitiškasis pavadinimas buvo kanaaniečiai (hebrajų kalba kena’anīm, babiloniečių ir asirų kalba ki‑na‑an‑hu). Graikai juos vadino finikiečiais, jų šalį – Finikija (graikų kalba ‘purpuro šalis’), nes jie iš moliuskų gamino purpurinius dažus (audiniams ir kitiems tikslams), kurie buvo viena svarbiausių išvežamų prekių. Vėliau finikiečiai, jūreivių ir pirklių tauta, kolonizavo daugelį Viduržemio jūros teritorijų. 814 pr. Kr. Tyro miesto gyventojai įkūrė savo koloniją ir miestą Kartaginą. 3 a. pr. Kr. Kartagina tapo viena didžiausių valstybių, kurios valdos apėmė Šiaurės Afriką, Pietų Ispaniją, Kipro, Sicilijos, Sardinijos, Korsikos žemes. Lotynų kalba pavadinimas pūnai (lotynų kalba vienaskaita Phoenīx, ‑cis; būdvardis Pūnicus) atsirado iš graikų kalbos, kurioje vėliau ph pavirto į f, lotynų kalboje – į p. Platus finikiečių kalbos paplitimas nulėmė įvairių tarmių atsiradimą: Tyro‑Sidono, pūnų, šiaurės finikiečių, Kipro ir kitas. Užkariautose žemėse pūnų kalba buvo plačiai vartojama kaip lingua franca iki Pūnų karų (264–146 pr. Kr.) su Roma pabaigõs, kai pūnų kalba ėmė pamažu nykti. Manoma, tų laikų pūnų kalba, dažnai vadinama naująja pūnų kalba, vartota dar iki 4–6 a. dabartiniame Tunise.
Plinijus Vyresnysis rašė, kad iki Kartaginos žlugimo (149 pr. Kr.) joje buvo daug bibliotekų. Iš pūnų kalbos į lotynų kalbą buvo išverstas netgi didelis žemės ūkiui skirtas kartaginiečio Magono (2 a. pr. Kr.) traktatas, susidedantis iš 28 knygų. Kiti pūnų kalba raštai buvo barbariškai romėnų sunaikinti. Iki 21 a. išliko nedaug trumpų, dažniausiai vienodų pūnų kalbos užrašų, t. p. glosų ir ištisų frazių senosios graikų ir lotynų kalbos rašto šaltiniuose. Pvz., Plauto pjesėje Mažasis kartaginietis (Poenulus) vienas veikėjų – kartaginietis vardu Hanonas (Hanno) – 5 veiksmo pradžioje kalba pūnų kalba. Pūnų kalbos likučiai neleidžia jos patikimai rekonstruoti, bet jie rodo pūnų kalbos artimą giminingumą hebrajų kalbai. Kitaip nei hebrajų kalboje, pūnų kalboje priebalsis z buvo tariamas kaip [zd] arba [dz], sṣ – kaip [st], [ts] arba [ss], s, š, ś sutapo ir buvo rašomi kaip š (rečiau – s). Pūnų kalbos balsiai galėjo būti trumpi ir ilgi. Vakarų semitų a pūnų kalboje atvirame nekirčiuotame skiemenyje išlieka a, bet uždarame nekirčiuotame skiemenyje pavirsta į e / i, kirčiuotame skiemenyje – į o (finikiečių hessūs – hebr. hassūs ‘tam tikras žirgas’, finikiečių bano – hebr. bānā ‘jis pastatė’). Semitų ā pavirto į hebr. ō, bet finikiečių uždarame nekirčiuotame skiemenyje ō, kitur – ū (pvz., finikiečių daugiskaitos 3 asmuo dōbrīm ‘sako’, bet vienaskaitos 3 asmuo dūber ‘sako’). Dvibalsiai aw finikiečių kalboje pavirtę į ū / ō, ay – į ā. Pūnų kalbos leksika ir morfologija t. p. artima hebrajų kalbai, nors yra kai kurių skirtumų.
Pūnų kalbos užrašymui iš pradžių buvo vartojamas skiemeninis iki šiol neiššifruotas Biblo raidynas, atsiradęs dar antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vėliau buvo sukurtas specialusis finikiečių (finikiečių raštas, pūnų raštas), kuris davė pradžią daugeliui šiuolaikinių raidynų. Po Kartaginos žlugimo buvo bandymų pūnų kalba rašyti graikų ir lotyniškuoju raidynais, kilusiais iš ankstesnio finikiečių raidyno.
1468