Pnų kara, Romos ir Kartaginos (jos gyventojus romėnai vadino pūnais) karai dėl politinės ir ekonominės hegemonijos Viduržemio jūros vakarų dalyje. Vyko 264–146 pr. Kr (su pertraukomis). Kartaginai tuo metu priklausė Šiaurės Afrikos vakarų pakrantė, Pirėnų pusiasalio pietų pakrantė, Sicilija, išskyrus jos pietryčių dalį, kuri priklausė Sirakūzams, kitos salos Viduržemio jūros vakaruose. Sustiprėjusi Roma (iki 265 pr. Kr. įsigalėjo visoje dabartinėje Italijoje) siekė užvaldyti kitas teritorijas, pirmiausia Siciliją.
Pirmasis pūnų karas (264–241 pr. Kr.)
Pretekstas romėnams pradėti karą buvo kartaginiečių įsikišimas į samdinių, vadinamųjų mamertinų, kovą Mesanoje (dabar Messina) su Sirakūzų tironu Hieronu II. Romėnai puolė kartaginiečius ir 264 užėmė Mesaną. 263 Sirakūzai sudarė karinę sąjungą su Roma. Po 6 mėnesių apgulties 262 romėnai užėmė vieną didžiausių Sicilijos miestų – kartaginiečiams priklausantį Akragantą (dabar Agrigento); netrukus romėnai užvaldė visą Siciliją. Bet kartaginiečiai turėjo geresnį laivyną ir ėmė blokuoti Sicilijos ir Pietų Italijos pakrantes. Romėnai per trumpą laiką pastatė didelį laivyną ir 260 nugalėjo kartaginiečius jūrų mūšiuose prie Milų (Milų mūšis), 256 prie Eknomo kyšulio ir vadovaujami karvedžio Marko Atilijaus Regulo išsilaipino Šiaurės Afrikoje, netoli Klupėjos (dabar Kelibija) miesto. Iš pradžių čia romėnams sekėsi, bet vėliau jie keletą kartų pralaimėjo ir nuo 254 daugiausia kariavo Sicilijos vakarinėje dalyje. 251 romėnai užėmė Panormą (dabar Palermas), 242 Lilibėjų (dabar Marsala) ir Drepaną (dabar Trapani). 247–241 kartaginiečiai, vadovaujami Hamilkaro Barkos, pasiekė pergalių, bet 241, pralaimėję jūrų mūšį prie Egadų salų, turėjo taikytis. Romai atiteko Sicilija (išskyrus Sirakūzų valdomą dalį), salos tarp Apeninų pusiasalio ir Sicilijos. Kartagina grąžino belaisvius, įsipareigojo išmokėti kontribuciją. Romėnai, pasinaudoję Kartaginos vidus neramumais, 268 užėmė Sardiniją ir Korsiką.
Pirmasis pūnų karas
Antrasis pūnų karas (218–201 pr. Kr.)
237–219 Kartagina atkūrė buvusią politinę ir ekonominę galią ir užėmė naujų teritorijų Ispanijoje. Kartaginiečiai, vadovaujami Hanibalo, 219 užvaldė romėnų sąjungininką Sagunto miestą Iberijoje (Ispanija) ir taip paskatino naują karą. 218 Hanibalo kariuomenė (40 000 karių) greitu ir romėnams netikėtu žygiu per Pirėnus, Galiją ir Alpes įsiveržė į Italiją ir prie Ticino (dabar Pavija) ir Trebijos upių nugalėjo romėnus. 217 romėnai pralaimėjo Trazimeno ežero mūšį, 216 – Kanų mūšį. Prie kartaginiečių prisidėjo dalis italikų, sąjungininkais tapo Makedonija (215–205), Sirakūzai (213–211). Nuo 212 iniciatyvą perėmė romėnai. 211 jie užėmė Kapują ir Sirakūzus, 209 kartaginiečių svarbiausią tvirtovę Ispanijoje – Naująją Kartaginą. 207 prie Metauro upės įveikė į pagalbą Hanibalui žygiuojančią Hasdrubalo Barkos kariuomenę; jai vadovaujantį Hanibalo brolį nužudė. 204 romėnai išsilaipino netoli Kartaginos miesto. Hanibalas, 203 atšauktas iš Italijos, 201 pralaimėjo Zamos mūšį. Kartagina daugiau romėnams nesipriešino. Kartaginai buvo paliktos jos valdos Afrikoje, ji įsipareigojo sumokėti didelę kontribuciją.
Antrasis pūnų karas
Trečiasis pūnų karas (149–146 pr. Kr.)
Pasinaudoję Kartaginos pralaimėjimu Numidijos valdovui Masinisai (Roma apkaltino Kartaginą sutarties nesilaikymu) romėnai pradėjo trečiąjį karą. Romėnai, vadovaujami karvedžio Scipiono Afrikiečio Jaunesniojo, apsiautė Kartaginos miestą. 146 jis buvo sugriautas, gyventojai parduoti į vergiją.
Pūnų karų padariniai
Kartaginos valstybė žlugo. Dalį jos teritorijos romėnai atidavė Numidijai, kitoje dalyje įkūrė Afrikos provinciją. Roma per karus prisigrobė naujų teritorijų. Tai pagreitino procesą, per kurį ji iš Italijos polio virto viena didžiausių Viduržemio jūros pakrančių valstybių.