Punùko kultūrà, senųjų eskimų kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 600–1100 po Kr. Beringo sąsiaurio pakrantėse, nuo Kolymos žiočių iki Baro kyšulio. 1928 išskyrė H. B. Collinsas. Pavadinta pagal Punuko salos gyvenvietes (Rusija).
Gyventojai gamino žeberklus kauliniais antgaliais, iš skalūno – darbo įrankius, vertėsi jūrų medžiokle (jūrų vėpliai, ruoniai, banginiai), kuriai naudojo dideles baidares. Tobulėjo lankai (pradėti tvirtinti sausgyslėmis), atsirado apsauginių plokštelių, saugančių šaulio rankas, iš plokštelių sudarytų šarvų. Skulptūra ir raižyba schematiška, būdingas geometrinis ornamentas. Žmonės gyveno antžeminiuose pastatuose, statomuose iš banginių kaulų (jie naudoti ir įvairioms ūkinėms reikmėms).
Punuko kultūros dirbinys